klimai, įvairia atlikimo technika sukurti tekstilės dirbiniai, turintys dekoratyvinę ir utilitarinę funkciją. Daugiausia naudojami patalpų sienoms puošti, minkštai grindų dangai sudaryti.
Kilimai audžiami (austinis kilimas, gobelenas), rišami (riju, rištinis kilimas), aplikuojami (aplikacija), veliami, siuvinėjami, neriami, kuriami autorine arba mišria technika. Kilimų išvaizda priklauso nuo atlikimo technikos, medžiagos, tankumo, ornamentikos pobūdžio, paskirties. Kilimai skirstomi pagal regionus: Artimųjų, Vidurinių ir Tolimųjų Rytų, Kaukazo, Vakarų Europos, Skandinavijos, kita. Regiono kilimai skirstomi į smulkesnes grupes (pvz., Vidurio Rytų – į turkmėnų, kazachų, tadžikų, kita, Kaukazo – į armėnų, gruzinų, azerbaidžaniečių, dagestaniečių, kita). Kiekvienos šalies kilimai grupuojami pagal kompozicijos pobūdį (persų kilimai būna medalionų, sodų, medžioklės ir kiti) arba pagal gamybos (kartais prekybos) vietą (persų kilimai – chorasanai, heratai, isfahanai, kašanai, kermanai, tebrizai ir kiti, turkų kilimai – ušakai, ladikai, smirnos ir kiti).
turkiškas stalo kilimas (16 a. vidurys, San Gimignano miesto muziejus Italijoje)
Kilimai dailėje. Istorinė apžvalga
Kilimai audžiami nuo ketvirto–trečio tūkstantmečio prieš Kristų. Buvo populiarūs senovės Egipte ir Mesopotamijoje. Ankstyviausias (5–4 a. pr. Kr.) išlikęs rištinis kilimas yra iš Pazyryko skitų pilkapio (Kalnų Altajus, Sibiras), manoma, išaustas Artimuosiuose Rytuose. Kilimai buvo audžiami senovės Graikijoje ir Romoje. Antikos ir Artimųjų Rytų tradicijos tęstos įvairia technika atliktuose Bizantijos kilimuose, kuriais buvo puošiami rūmai ir šventovės (6 a. į grindų mozaikas panašiais kilimais buvo išklotos Šv. Sofijos soboro ir Imperatoriaus rūmų Konstantinopolyje grindys). 3–8 a. gobelenus audė koptai.
Romaniniu laikotarpiu Šiaurės ir Vakarų Europoje (Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje) gobelenai buvo naudojami bažnyčių ir pilių interjero erdvei skaidyti, dekoruoti bei šilumai palaikyti. Gotikos laikotarpiu gobelenų dirbtuvės telkėsi Prancūzijoje, Flandrijoje ir ypač Burgundijoje (Arrase, Tournai). Viduramžiais rištiniai kilimai į Europą buvo gabenami iš Turkijos ir Persijos (jų ypač ėmė gausėti nuo 15 amžiaus). 9 a. Rytų šalių pavyzdžiu Ispanijoje, 14–15 a. ir kitose Europos šalyse pradėti austi rištiniai kilimai su į rytietišką panašia ornamentika. Renesanso laikotarpiu Europos gobelenuose diegti vaizduojamosios dailės principai: erdvinė perspektyva, apimties modeliavimas.
Gobeleno technikos ir austiniai kilimai buvo populiarūs ikikolumbinėje Centrinėje Amerikoje ir tarp Pietų Amerikos šiaurės ir vakarų pakrantėse gyvenančių inkų ir kitų genčių indėnų. Kinijoje 8 a. iš šilkinių siūlų pradėta austi gobelenų atmaina kesi. Nuo 14 a. į juos panašūs, tik pusiau šilkiniai paveikslai buvo audžiami Japonijoje.
persiškas kilimas iš Kašano (maždaug 17 a. pradžia, Residenzmuseum Miunchene)
Kinijoje nuo 13 a. buvo audžiami rištiniai kilimai, svarbiausi kilimų gamybos centrai telkėsi jos šiaurinėse ir rytinėse provincijose (Šansi, Šaansi, Hebei, Šandongo). Būdinga harmoninga kompozicija, drakonų ir gamtos motyvai, budizmo simboliai. Indijoje rištiniai kilimai pradėti austi islamo šalių pavyzdžiu imperatoriaus Akbaro (valdė 1556–1605) dvare. Kaukaze 15–17 a. buvo rišami vieni savičiausių kilimų – armėnų rištiniai kilimai su stilizuotu drakonų ornamentu. 15–18 a. – rištinių kilimų klestėjimo laikotarpis Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Kinijoje, Kaukaze.
Baroko laikotarpiu rištiniais kilimais ir gobelenais puošti reprezentaciniai interjerai. 16 a.–17 a. pirmoje pusėje garsėjo Flandrijos gobelenų dirbtuvės, jose kurta ir rištiniai bei austiniai kilimai, 17 a. antroje pusėje naujos kilimų audimo tendencijos plito iš Prancūzijos. Buvo populiarios verdiūros ir groteskai. 1605 Paryžiuje įsteigta Savonnerie manufaktūra, joje rišti įspūdingi europietiško stiliaus rištiniai kilimai Prancūzijos karaliaus rūmams, kaip diplomatinės dovanos jie teikti kitų šalių valdovams (savoneri). Rokoko laikotarpiu Europos gobelenuose įsivyravo tapybos kūrinius imituojančios kompozicijos, rištiniuose kilimuose – rokoko ornamentika, šviesūs fonai. 18 a. klasicizmo stiliaus kilimams būdinga santūresnė ir tektoniškesnė kompozicija.
Karvedžio Gotfrido istorija (gobelenas, 18 a., Felletino audyklos, Prancūzija, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
18 a. pabaigoje dėl Prancūzijos revoliucijos, finansinių sunkumų uždaryta daug Prancūzijos, Flandrijos, kitų šalių manufaktūrų. 19 a. kilimų poreikis sumenko, manufaktūrose pereita prie mašininės gamybos, kilimai neteko unikalumo. 19 a. viduryje Anglijoje kilo Meno ir amatų sąjūdis (Arts and Crafts Movement), propaguotas rankų darbas, modernus stilius. Kilimų kartonus kūrė W. Morrisas, W. Crane’as, E. C. Burne’as-Jonesas (Anglija), H. C. van de Velde (Belgija), J. Hoffmannas, G. Klimtas (Austrija), Pont-Aveno mokyklos, grupuotės Nabis dailininkai (Prancūzija). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje reiškėsi modernas. 20 a. pradžioje Europos šalyse (Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Vengrijoje, kitur) bandyta atgaivinti gobeleno tradicijas. Modernų stilių propagavo dailiųjų amatų ir dizaino sambūriai Lenkų taikomoji dailė (įkurta 1901), Vienos dirbtuvės (įkurta 1903), Werkbund (įkurta 1907), Atiel (įkurta 1911 Prahoje), Krokuvos dirbtuvės (įkurta 1913), kurie turėjo gerai įrengtas audyklas.
20 a. pirmoje pusėje atsisakyta tradicinės kilimų struktūros (centriškos arba stilizuotais motyvais tolygiai dekoruotos, apkraščiu įrėmintos plokštumos), iškelta autoriaus individualaus stiliaus reikšmė. Projektų gobelenams ir kilimams savo tapybos stiliumi sukūrė G. Braque’as, A. Derainas, R. Dufy, Le Corbusier, V. Kandinskis, P. Picasso, G. Rouault, H. Matisse’as, J. Miró ir kiti. Modernių ir funkcionalių kilimų buvo išausta 3–4 dešimtmetyje Bauhause. Art deco stiliumi kuriantys dailininkai išplatino konstruktyvistine maniera stilizuotus geometrinių ir augalinių raštų kilimus. 4 dešimtmetyje Prancūzijoje prasidėjo J. Lurçat inicijuotas gobeleno atgimimo sąjūdis.
kilimas iš Azerbaidžano (vilna, 20 a. pradžia, Azerbaidžano kilimų ir amatų muziejus Baku)
20 a. viduryje kilimų stilių paveikė abstraktusis ekspresionizmas. Modernistinis stilius Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų grindų kilimuose įsivyravo 7–8 dešimtmetyje, tęstos art deco, abstrakčiojo ekspresionizmo ir minimalizmo tradicijos, jos derintos su autoriaus individualia maniera. Įvairios paskirties ir raštų kilimai gaminami mašininiu būdu iš vilnos ir sintetinių medžiagų tekstilės bendrovėse. Unikalius grindų kilimus įvairia technika kuria tekstilės dizainerių individualios dirbtuvės. Kilimais garsėjančiuose centruose Tunise, Maroke, Turkijoje, Irane, Indijoje, Šiaurės Amerikoje ir kitur tęsiamos tų šalių kilimų ornamentikos, kompozicijos tradicijos.
Kilimai Lietuvos dailėje
Lietuvoje duomenų apie kilimų audimą ir jų rinkinius yra iš Renesanso epochos. 16 a. Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Radvilos, Sapiegos, Oginskiai, Goštautai, Zavišos ir kiti buvo sukaupę vertingus kilimų rinkinius. 1548 Vilniaus Žemutinės pilies inventoriuose minimi pilies sienas puošę gobelenų ciklai. 1579 Vilniuje įkurtas audėjų cechas, 16 a. jų būta ir kituose miestuose. 15–16 a. gobelenus, rištinius ir austinius kilimus gamino iš užsienio atvykę ir vietos meistrai. 16–17 a. rašytiniuose šaltiniuose minimi, manoma, dvaruose išausti geometrinių raštų kilimai, jie vadinti lietuviškais, žemaitiškais, kartais ukrainietiškais arba mazoviškais. Manoma, 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Vilniuje arba jo apylinkėse veikė gobelenų dirbtuvė. Vietiniai rištiniai ir austiniai kilimai buvo audžiami rytietišku pavyzdžiu. 17 a. rytietiškų raštų kilimai buvo kuriami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų audyklose Tykocine, Suraże, Balstogėje ir Broduose.
18 a. kilimai daugiausia austi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dvaruose. Nesvyžiaus šakos Radvilų valdų audyklose Bialoje ir Myriuje (įsteigta apie 1740), Alboje (įsteigta 1752), Nesvyžiuje (18 a. antra pusė), Kamenece (įsteigta 1757), Kareličiuose (įsteigta 1762) buvo audžiami austiniai ir rištiniai kilimai, ornamentiniai, portretiniai ir figūriniai gobelenai. Kartonus kūrė Radvilų dvaro dailininkai K. D. Heskis, J. K. Heskis, K. Liutnickis ir kiti. 18 a. Radvilų valdose kurtų rištinių kilimų skiriamasis bruožas yra liaudies dailės ir vakarietiškų ornamentų derinys.
18 a. antroje pusėje kilimai buvo audžiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko M. K. Oginskio manufaktūrose Slanime, Sokolove, Sapiegų audykloje Ružanuose, Radvilų – Boracine ir Polonnoje, Oginskių – Tulčine. Sokolovo rištiniuose kilimuose rytietiški motyvai derinti su lietuvių liaudies audinių ornamentais. 18 a. antroje pusėje Gardino priemiestyje Gardinėlėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko A. Tyzenhauzo įsteigtose dirbtuvėse buvo rišami rokoko stiliaus kilimai ir ornamentiniai gobelenai. Rokoką plėtojo šiose dirbtuvėse dirbę prancūzų dailininkai L. Folville’is, F. Selimand’as ir V. Dupiney. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje prie stambiųjų didikų dvarų veikusios kilimų audyklos sunyko. 19 a. kilimai buvo audžiami mašinomis ir rankomis. 19 a. Gardino apylinkėse austi sudėtingi dvipusio audimo kilimai. 19 a. audyklų turėjo Bulhakai, Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius, V. Lopacinskis. Kilimai buvo dekoruojami elementaraus piešinio augaline ornamentika (populiarūs rožių motyvai).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje (iki I pasaulinio karo) pažangiai ūkininkaujantys bajorai savo dvaruose steigė audimo dirbtuves, kuriose skatino moteris austi tradicinių ir modernių raštų kilimus tobulesnėmis audimo staklėmis. Žemės ūkio banko direktorius J. Montvila 1893 savo dvare Šėtoje įsteigė pavyzdines audimo dirbtuves Birutė su audimo mokykla. 20 a. pradžioje audyklos veikė ir kituose dvaruose.
Nuo 1931 Žemės ūkio rūmų Namų pramonės skyrius Kaune pradėjo rengti audimo kursus, kuriuose mokė moteris austi lygaus paviršiaus žakardinius kilimus liaudiškais raštais (nuo 1932 vyko ir kilnojamieji kursai po visą Lietuvą). Audimą skatino ir bendrovė Marginiai (turėjo savo dirbtuves), kuri supirkdavo namudininkių dirbinius ir pardavinėjo juos savo parduotuvėse. 4 dešimtmetyje Antanas ir Anastazija Tamošaičiai organizavo unikalių ir tiražuotų kilimų gamybą. Dailininkai stilizavo ir modernizavo lietuvių liaudies audinių raštus pagal to laikotarpio neoromantines nuostatas. Tamošaičių kilimai eksponuoti pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939), amatų tarptautinėje parodoje Berlyne (1938). A. Tamošaitis parašė knygas Audimas (1933), Austiniai kilimai (1935).
Kilimų audimo buvo mokoma 1940 įkurtoje Kauno taikomosios dailės mokykloje (nuo 1941 – institutas, 1944–51 – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas), nuo 1951 – Lietuvos dailės institute (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija). 1957 įkurtame Lentvario kilimų fabrike (nuo 1992 bendrovė Kilimai) žakardinių kilimų projektus, kuriuose tradicinė rytietiško kilimo struktūra derinta su lietuvių liaudies raštais, kūrė A. Jančaitytė-Bilevičienė, G. Žilinskaitė, A. Jonutis, L. Aniūnaitė-Kryževičienė, S. Černevičienė, S. A. Gedvilaitė, Z. Alinskaitė-Mickonienė. 20 a. antroje pusėje Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje veikę Dailės kombinatai plėtojo liaudiško stiliaus tekstilę. 6 dešimtmetyje buvo kuriami rytietiško rišimo kilimai, 7 dešimtmetyje plito riju kilimai, batika, aplikacija ir ypač gobelenai.
žakardinis kilimas Sodyba (išaustas 1994 bendrovėje Kilimai)
20 a. 7–9 dešimtmetyje gobelenų ir kitos technikos kilimus kūrė Z. Alinskaitė-Mickonienė, L. Aniūnaitė-Kryževičienė, J. Balčikonis, V. Bartkuvienė, Z. I. Dargienė, V. Daujotas, M. Dūdienė, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas, R. A. Jasudytė, V. Jūrevičius, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, D. Kvietkevičiūtė, M. Levitan-Babenskienė, G. Razmienė, R. Sipavičiūtė, M. Šimelis, M. Švažienė, T. J. Urbienė, B. Valantinaitė-Jokūbonienė.
E. G. Bogdanienė, M. Lebednykaitė, L. Pavilonytė. Velti sodai (vilna, vėlimas, kamšymas, 2004, viešbutis Panorama Vilniuje; © LATGA, 2020)
Autorinės rišimo technikos kilimų sukūrė S. Vainilaitienė, aplikacijų – R. Sipavičiūtė, veltinių – E. G. Bogdanienė, K. K. Matiukienė, Ž. Ridulytė, tekstilininkių grupės Baltos kandys narės. 20 a. antroje pusėje lietuvių tekstilėje įsivyravus trimatei plastikai ir konceptualioms kompozicijoms, sumenko unikalių kilimų taikymas architektūroje. 20 a. pabaigoje įmonėje Kilimai prasidėjo masinės gamybos kilimų modernizacija, kai atsisakius tradicinės rytietiškų kilimų struktūros pradėta kurti unikalius rankų darbo (vadinamojo taftingo technika) kilimus; tokių suprojektavo R. Vilūnienė, O. Ochmanienė, V. Vizgirdaitė, A. Sutkutė, I. Babilaitė-Ibelhauptas, E. Babilaitė-Sitas, R. Būtėnaitė, T. Gutauskas ir kiti. Nuo 2001 Lentvaryje kasmet rengiami rištinių kilimų tarptautiniai simpoziumai ir parodos.
L: Lentvario kilimų fabrikas Vilnius 1982; Lietuvos gobelenas / sud. D. Rekertaitė-Načiulienė, S. Stelingienė Vilnius 1983; I. Jedzinskaitė-Kuizinienė XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Vilnius 2000; M. Morelowski Gobeliny wileńskie: Ich pochodzenie, wartość i losy Wilno 1933; T. Mańkowski Polskie tkaniny i hafty XVI–XVIII wieku Wrocław 1954; Tkanina Polska Warszawa 1959; World Tapestries Lausanne 1968; S. Rudenko Drevnejšie v mire chudožestvennye kovry i tkani Moskva 1968; F. P. Thomson Tapestry: Mirror of History New York 1980; F. Anton Altindianische Textilkunst aus Peru Leipzig 1984; S. Bayley, F. Garner The Twentieth-century Style & Design London 1986; E. Sakhai The Story of the Carpets London 1993; J. Harris 5000 Years of Textile London 1995; Great Carpets of the World London 1996; Lithuanian Carpets Vilnius 1998; World Textiles London 1999; B. Philips Tapestry London 2000; Chr. Farr, M. Bourne, F. Leslie Contemporary Rugs London 2002.
2972
Kilimų struktūra ir technologija
Lygieji klasikiniai Rytų šalių kilimai – sumacho, palo, kilim tipo ir gobelenai dažniausiai audžiami rankiniu būdu audimo staklėmis (jų metmenys vilnoniai, medvilniniai arba šilkiniai, ataudai – vilnoniai). Sumacho tipo kilimo piešinio ataudai apsukami apie 2 metmenų siūlus, kitų – iškaišomi drobiniu pynimu. Dvigubi ir gobeleno struktūros kilimai audžiami ir mechaninėmis staklėmis su nytkėle ar Jacquardo mašina arba gaminami siuvinėjimo, aplikacijos ir įvairiais marginimo būdais. Seniausi pūkuoti rištiniai kilimai rišami paprastos konstrukcijos staklėse‑rėmuose rankiniu būdu. Ant metmenų (medvilninių, vilnonių, rečiau šilkinių siūlų), užrišami atitinkamų spalvų vilnonių ar šilkinių siūlų piešinį sudarantys persiški ar Smirnos mazgai ir po kiekvienos mazgų eilės pratiesus du drobinio pynimo ataudus (vilnonių, šilkinių arba medvilninių siūlų) primušami metalinėmis šukomis.
Našiau gaminami pramoniniai pūkuoti kilimai – rykštiniai, šeniliniai (kaspininiai), Axminsterio, pjautinio ar kilpelinio pūko, siūtiniai, megztiniai. Rykštiniai kilimai (jų užpildomieji metmenys iš karnienos pluoštų, rišamieji – medvilniniai) audžiami rykštinėmis audimo staklėmis su Jacquardo mašina. Piešinys sudaromas iš 3–5 spalvų vilnonio arba cheminio pluošto pūko metmenų žiotyse tiesiant plonas plienines rykštes (su peiliukais ar be jų). Ištraukiant iš audinio rykštę su peiliuku sudaromas pjautinio pūko kilimas (Wiltono arba Tournai, kilimas), be peiliuko – kilpelinio pūko kilimas (Briuselio kilimas). Pūkuoti kilimai audžiami ir be Jacquardo mašinos, naudojant margintus metmenis. Audžiant šeniliniu būdu kilimo piešinys (iki 15 spalvų) ir pūkas sudaromas tiesiant pūkuotą šenilį (kaspiną), išpjautą iš daugiaspalvio šenilinio audinio. Sparčiau audžiama dvigubuoju dvižiočiu (vienu metu 2 žiotyse tiesiami 2 ataudai) šeniliniu būdu staklėmis su Jacquardo mašina; taip audžiami du kilimo sluoksniai, tarp savęs sujungti pūko metmenų jungtimis, kurias nupjovus susidaro du pūkuotieji kilimai.
pramoninių pūkuotųjų kilimų struktūra: a – kilpelinio pūko, b – pjautinio pūko; 1 – pūko kilpos, 2 – pagrindiniai metmenys, 3 – užpildomieji metmenys, 4 – rišamieji metmenys, 5 – pagrindas, 6 – perpjautos pūko kilpos
Audžiant Axminsterio (veleniniu arba griebikliniu) būdu staklėse kiekviena skersinė pūko kilpų eilutė sudaroma iš kelių šimtų pūkinių metmenų atkarpų, įspraudžiamų tarp pagrindinių metmenų. Kiekviena eilutė pagal piešinio schemą apmetama ant atskiro velenėlio, esančio masyviose judančiose grandinėse. Šiuo būdu galima išausti įvairiausių spalvų sudėtingo rašto kilimus. Siūtinis kilimas sudarytas iš karnienos pluošto verpalų arba cheminio pluošto audinio, kuriame įsiūtos pūkinio siūlo (dažniausiai tekstūruotojo sintetinio daugiagijo) kilpos. Toks kilimas gaminamas pūko įsiuvimo mašinomis, kuriomis galima sudaryti ir kilpotą, ir pjautinį pūką, o panaudojus 2–3 pūko siūlų sistemas gauti spalvotą piešinį. Kelių spalvų piešiniui sudaryti šiose mašinose naudojamas ir marginimo įrenginys. Kilpelinio ir pjautinio pūko kilimai gaminami ir Rashel mašinomis mezgimo principu. Yra kilimų, gaminamų ir specialiomis mašinomis smaigstant pluošto klodą adatomis. Pradedama gaminti kilimus, kurių pūkas įtvirtinamas elektrostatiniu klijavimu. Tobulinant kilimų gamybos technologiją pradėta naudoti piešinio sudarymo programinė įranga. Visi pramoniniu būdu gaminami kilimai dailijami (apkerpami, adomi, valomi, garinami, jų apačia apdorojama apretais arba prie jos priklijuojamas pamušalas standumui padidinti).
Pramoninė kilimų gamyba pasaulyje plėtojama nuo 19 a. antros pusės. Lietuvoje nuo 1957 Lentvario kilimų fabrike (nuo 1992 bendrovė Kilimai) buvo audžiami šeniliniai kilimai, vėliau, pradėjus naudoti Jacquardo dvižiotes dvigubojo audimo stakles, imta austi 5 spalvų žakardinius kilimus, kurių pūko sistema – vilnos ir cheminio pluošto verpalai. Nuo 1976 šiame fabrike gaminami ir siūtiniai kilimai. Kuriant pramoninius kilimus buvo siekiama suteikti jiems tautinio savitumo, naudoti liaudiškus ornamentus.
2597
-kilimas