knas (< gr.), kinematogrãfija, meno šaka, grindžiama judamo filmuoto vaizdo ir garso (kalbos, muzikos, triukšmo) sinteze. Apima ir kino filmų kūrimą, platinimą, demonstravimą (kino teatras, kino technika). Skiriama animacinis kinas, dokumentinis kinas ir vaidybinis kinas, pagal kūrėjų pasirengimą – profesionalusis kinas ir mėgėjų kinas. Su kinu artimai susijusios kitos meno šakos: dailė, literatūra, meninė fotografija, muzika, teatras, videomenas. Kinas priklauso nuo pramonės, technikos pažangos lygio, masinės kultūros. Regimasis vaizdas ir garsas (akustinis vaizdas) yra svarbiausi kino filmo struktūros elementai. Jų sintezė sukuria tikrovės (erdvės ir laiko) iliuziją. Regimasis vaizdas kuriamas optiškai transformuojant tikrovę; formuojamas ekrano plokštumoje nuosekliai projektuojant kino juostoje ar kitoje laikmenoje užfiksuotus pavienius atvaizdus (kadras). Vaizdas lemia kino filmo vaizdinę stilistiką. Svarbiausios regimojo vaizdo raiškos priemonės yra kino kameros judėjimas, kadro kompozicija, rakursas, montažas, planas (bendras, vidutinis, stambus), spalva, apšvietimas, kino dailė. Montažu sukuriama kino filmo struktūra. Bendru planu aprėpiama didelė erdvė su daug objektų, vidutiniu (vadinamuoju amerikietiškuoju) – keletas objektų ir jų santykiai, stambiu planu išryškinamos detalės, kuriami portretai. Plano pasirinkimas, kaitaliojimas, jo trukmės nustatymas lemia montažinę kino kūrinio struktūrą (vaizdavimo tempą, ritmą). Garsas (akustinis vaizdas) dažniausiai yra tiesiogiai siejamas su regimuoju vaizdu, jį papildo, kai kada turi savarankišką funkciją (susidaro vaizdo ir garso kontrapunktas; kino muzika). Meninių raiškos ir kino technikos priemonių visuma daro kiną menu, gebančiu visapusiškai perteikti tikrovę ir ją įprasminti. Dėl kino kūrinio kopijų gamybos ir demonstravimo galimybių kinas yra masiškiausia meno šaka.
Kino istorija
Kinui atsirasti įtakos turėjo sparti fotografijos, technikos, pramonės raida. 19 a. įvairiose šalyse buvo sukurta prietaisų vadinamosioms judančioms fotografijoms užfiksuoti ir jas demonstruoti. 19 a. pabaigoje Jungtinių Amerikos Valstijų inžinierių ir fotografų (Colemano Sellerso, 1827–1907, E. J. Muybridge’o ir kitų) techniniai išradimai prisidėjo prie kino atsiradimo. 1891 Th. A. Edisonas paskelbė apie kinetoskopo (kinetoscope) – aparato su akute, per kurią žiūrovas galėjo stebėti judančius paveikslus, nupieštus ant jautrios celiuloido juostos – išradimą (aparatus Th. A. Edisono užsakymu sukūrė jo asistentas W. K. L. Dicksonas, 1860–1935).
Th. A. Edisono sukonstruotas kinetoskopas
filmo Fotografijos kongreso dalyvių atvykimas į Lioną kadras (1895, režisierius L. Lumière’as)
Kino pradžia laikomas 1895 12 28 Paryžiaus Le Salon indien du Grand Café rūsyje brolių A. Lumière’o ir L. Lumière’o surengtas pirmasis viešas mokamas kinematografo (cinématographe; filmavimo ir filmų demonstravimo prietaisas) seansas. Buvo parodyti režisieriaus L. Lumière’o filmai Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį (L’Arrivée d’un train en gare de La Ciotat), Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko (La Sortie des usines Lumière), Aplaistytas laistytojas (L’Arroseur arrosé) ir kiti. Pirmieji filmai – dažniausiai dokumentiniai kaimo, miesto, gamtos, buities vaizdai, suvaidinti nesudėtingo turinio nuotykiniai, komiški siužetai, nufilmuoti cirko, varjetė numeriai – buvo begarsiai (dažniausiai lydimi nesudėtingo muzikinio akompanimento), nespalvoti, trumpi (7–8 scenų), nufilmuoti nejudriu aparatu (naudotas iki 1908).
Pirmąsias menines raiškos priemones (stambų planą, montažą, dvigubą ekspoziciją, optinius triukus) panaudojo G. Mélièsas (Prancūzija), E. S. Porteris (Jungtinės Amerikos Valstijos), vadinamosios Brightono mokyklos (Didžioji Britanija) kūrėjai G. A. Smithas, J. Williamsonas.
20 a. 1 dešimtmetyje (vadinamasis balaganinio kino laikotarpis) filmų rodymas buvo viena mugių pramogų, kinas išpopuliarėjo tarp paprastų žmonių. Kino filmai buvo demonstruojami koncertų, susirinkimų salėse, per vieną seansą buvo parodoma 5–10 filmų. Veiksmą aiškindavo komentatorius arba būdavo leidžiamas įrašytas komentaras, 2 dešimtmečio pradžioje atsirado paaiškinamieji titrai, rodomi tarp veiksmo epizodų. Filmus dažniausiai savo dirbtuvėse kūrė vienas asmuo, kuris kartu buvo režisierius, operatorius, dailininkas, prodiuseris ir platintojas.
Organizuotai kino filmai pradėti kurti atsiradus kino monopolijoms; Europoje viena pirmųjų buvo kino studija Pathé (įkurta 1902 Vincennes’e, Prancūzija), apie 1911 pradėjo kurtis Jungtinių Amerikos Valstijų kino pramonės centras Holivudas. Kino kūrėjai siekė perimti kitų menų patirtį, vyravo literatūros kūrinių, teatro, miuzikholų spektaklių ekranizacijos. Intelektualiu, vadinamuoju aukštuoju, menu kiną siekė paversti prancūzų kino srovės film d’art kūrėjai. Sekdami literatūra, teatru ir neieškodami savitų kino raiškos priemonių film d’art režisieriai stabdė kino raidą. 1–2 dešimtmetyje išsiskyrė kino rūšys, dokumentinio kino pagrindiniai žanrai (kelionių filmai, kino kronika, kino reportažas), Holivude susiformavo vieni pirmųjų vaidybinio kino žanrų – komedija (režisieriaus M. Sennetto filmai) ir vesternas (režisieriaus T. H. Ince’o filmai). 2 dešimtmetyje paplito detektyvai, istoriniai filmai, melodramos, nuotykių filmai, klostėsi kino žvaigždžių sistema, darėsi sudėtingesnė aktorių vaidyba, muzikinis akompanimentas, atsirado detalūs scenarijai. Tobulėjant kino technikai imta kaitalioti veiksmo vietą, planą, rakursą, kino kameros padėtį, įvairesnis pasidarė montažas.
filmo Gaujos gniaužtuose iš ciklo Keistono policininkai kadras (1914, režisieriai George’as Nicholsas, M. Sennettas)
filmo Tautos gimimas kadras (1915, režisierius D. W. Griffithas, centre Gasas – Walteris Longas)
Kino, kaip savarankiško meno, pripažinimui didelę įtaką padarė Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriaus D. W. Griffitho kūryba. Jis ištobulino kino raiškos priemones ir įtvirtino istoriją pasakojančio vaidybinio filmo modelį. 3 dešimtmetyje kinas susiformavo kaip atskira meno šaka. Susiklostė meninė (autorinė) dokumentika (Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriaus R. J. Flaherty, rusų režisieriaus Dz. Vertovo filmai), vadinamosios miesto simfonijos, mokslo populiarinamojo filmo žanrai. Vaidybiniame kine ieškota atskiros, su literatūra ir teatru nesusietos raiškos, formos eksperimentais (prancūzų režisierių L. Delluco, G. Dulac, R. Clairo impresionistiniai filmai, rusų režisierių S. Eizenšteino, L. Kulešovo, V. Pudovkino montažo teorijos) siekta išryškinti kino meno specifiką (avangardizmas, ekspresionizmas). Plėtojosi ekscentriška, gagais grindžiama amerikietiškoji kino komedija (režisierių Ch. Chaplino, B. Keatono, M. Linderio filmai). Sukurta eksperimentinių abstrakčių (filmo turinys grindžiamas geometrinių formų, daiktų ritmiška kaita) animacinių filmų.
Kūrybinės brandos pasiekė Danijos (režisieriai B. Christensenas, C. T. Dreyeris, U. Gadas), Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos (režisieriai V. Sjöströmas, M. Stilleris), Vokietijos (režisieriai F. Langas, F. W. Murnau, G. W. Pabstas, M. Reinhardtas) kino kūrėjai. 3 dešimtmečio pabaigoje raiškos priemonės, kurias leido naudoti nebyliojo kino techninės galimybės, buvo itin ištobulintos, kartu buvo suvoktas begarsio filmo ribotumas – vien mimika aktorius negalėjo perteikti sudėtingų jausmų, veiksmo filmuose išryškėjo natūralių garsų trūkumas.
1927 Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtas pirmas ilgametražis filmas su dialogais, kuriame prie filmo prijungus garso takelį sinchronizuota kalba, muzikos ir kiti garsai – Džiazo dainininkas (The Jazz Singer, režisierius A. Croslandas). Garso atsiradimas kurį laiką sustabdė kino raiškos priemonių paieškas, dėl nepaslankios garso įrašymo aparatūros atsisakyta judrios kino kameros, filmavimo natūroje, kitų nebyliojo kino ištobulintų raiškos priemonių. Dėl netinkamo tembro, tarties daugelis nebyliojo kino aktorių nebesifilmavo, nunyko eksperimentinis kinas, amerikiečių kino komedija. Garsinio kino pradžioje vyravo pjesių ekranizacijos su gausiais dialogais, muzikiniai filmai. Garso sujungimas su vaizdu turėjo įtakos kino raidai: padidėjo kino dramaturgijos reikšmė, atsirado naujų galimybių aktorių vaidybai, pakito filmų montažas, pagausėjo natūralių garsų, įvairesnė ir sudėtingesnė pasidarė kino filmų muzika. Vaizdo ir garso derinys, įgalinantis kino kūrėjus visapusiškiau vaizduoti tikrovę, sustiprino realistines tendencijas kine.
filmo Džiazo dainininkas kadras (1927, režisierius Alanas Croslandas)
filmo Dviračių vagys kadras (1948, režisierius V. De Sica, iš kairės Bruno Ričis – Enzo Staiola, Antonijus Ričis – Lamberto Maggiorani)
4 dešimtmečio antroje pusėje prancūzų kine reiškėsi poetinio realizmo kryptis (režisierius M. Carné), kuriai būdinga paprastų žmonių gyvenimo poetizavimas, fatališkumas, melancholiška nuotaika, realistinis stilius. Holivude suklestėjo žanrinis kinas (režisieriai F. Capra, M. Curtizas, J. Fordas, H. Hawksas, J. Hustonas). Italijoje, Japonijoje, SSRS, Vokietijoje sukurta propagandinių vaidybinių ir dokumentinių filmų. Režisieriaus J. Griersono veikla ir kūryba turėjo įtakos anglų realistinio probleminio dokumentinio kino mokyklai susiklostyti. Jos kūrėjų filmuose siekta didesnio tikroviškumo, įvairesnių gyvenimo sričių vaizdavimo. 3–6 dešimtmetyje animaciniame kine vyravo Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriaus W. Disney kino studijoje išplėtotas filmų stilius, grindžiamas antropomorfizmu, natūralistiniu piešiniu. Po II pasaulinio karo Italijoje kilo neorealizmo srovė, kurios kūrėjai (V. De Sica, G. De Santisas, R. Rossellini) atnaujino vaidybinių filmų tematiką (iškelta kasdienybės ir paprasto žmogaus vertė, socialinės problemos) ir stilių (aktoriai neprofesionalai, buitinė kalba, atsisakyta grimo, dekoracijų), padarė didelę įtaką pasaulio kino raidai.
Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado su Holivudo kino studijomis nesusijusių nepriklausomų režisierių, kurie kūrė pigius, vadinamuosius B klasės (žanrinius) filmus, dažnai juose vaizdavo periferines gyvenimo sritis. 5 dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurti pirmieji televizijos filmai. 6 dešimtmetyje daugiausia dėl konkurencijos su televizija vyko dideli techniniai pokyčiai: įsivyravo spalvotieji kino filmai, pradėta kurti panoraminius (filmavimo ir kino filmo demonstravimo būdai, sukuriantys dalyvavimo filmo veiksme iliuziją), plačiaekranius (kino filmo, nufilmuoto 35 mm pločio kino juostoje, demonstravimas platesniame ekrane) ir plačiaformačius (kino filmo 50–70 mm pločio juostoje filmavimas ir tokio filmo demonstravimo būdai) filmus, naudoti stereofoninį garsą.
Pagerėjus vaizdo kūrimo galimybėms sukurta brangių kino epų – vadinamųjų filmų gigantų (režisieriai C. B. De Mille’is, J. L. Mankiewiczius, K. Vidoras). 6–7 dešimtmetyje pasaulyje vyravusi autorinio kino teorija iškėlė Europos kiną ir režisieriaus individualybės svarbą. Prancūzų kino krypties Naujoji banga kūrėjai (C. Chabrolis, J.‑L. Godard’as, A. Resnais, F. Truffaut) išplėtojo mizanscenos galimybes, pakeitė klasikinio pasakojimo struktūrą, filmus grindė improvizacija. Ištobulintos meninės raiškos priemonės padėjo įsitvirtinti psichologiniam, filosofiniam kinui (režisierių M. Antonioni, I. Bergmano, R. Bressono, F. Fellini, A. Tarkovskio, L. Visconti filmai), kuris kėlė būties klausimus, gebėjo perteikti sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, psichologines būsenas, pasąmonę. Sukurta sudėtingos problematikos, modernaus piešinio animacinių filmų.
filmo Gražuolis Seržas kadras (1958, režisierius C. Chabrolis, iš kairės Mari – Bernadette Lafont, Fransua – J.‑C. Brialy, Seržas – Gérard’as Blainas)
filmo Paskutinė Mifūnės daina kadras (1999, režisierius Sørenas Kraghas‑Jacobsenas, Krestenas – Andersas W. Berthelsenas)
Dokumentiniame kine siekta kuo objektyvesnio tikrovės vaizdavimo (Free Cinema, cinéma-vérité), tam sąlygas sudarė lengvesnės kino technikos, 16 mm pločio juostos kino kameros, sinchroniškai garsą įrašančios technikos atsiradimas. 20 a. viduryje susiformavo Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos šalių kinas, savitu stiliumi pasižymėjo Čekijos (režisieriai V. Chytilová, J. Jirešas, M. Formanas, J. Kadáras, E. Klosas, J. Menzelis), Gruzijos (režisieriai T. Abuladze, O. Joseliani), Ispanijos (režisieriai L. Buñuelis, C. Saura), Japonijos (režisieriai A. Kurosava, K. Midzoguči, J. Odzu), Lenkijos (režisieriai A. Holland, K. Kieślowskis, R. Polanskis, A. Wajda), Rusijos (režisieriai A. Germanas, E. Klimovas, A. Sokurovas), Vengrijos (režisieriai Z. Fábri, M. Jancsó, M. Mészáros, I. Szabó), Vokietijos Federacinės Respublikos (režisieriai R. W. Fassbinderis, W. Herzogas, A. Kluge, V. Schlöndorffas, W. Wendersas) kino mokyklos.
8 dešimtmetyje įsivyravo kompiuterinė animacija (kompiuteriniai animaciniai filmai kuriami nuo 7 dešimtmečio pradžios), kuri pradėta naudoti ir vaidybiniame kine.
8 dešimtmečio viduryje–9 dešimtmečio pradžioje iškilo Australijos (režisieriai D. Cronenbergas, P. Weiras), 9 dešimtmečio pabaigoje – Irano (režisieriai A. Kiarostami, P. Kimiavi), Kinijos, Pietų Korėjos kinas. Holivude įsivyravo brangūs specialiais efektais grindžiami kino epai (režisierių G. Lucaso, S. Spielbergo mokslinės fantastikos, nuotykių, siaubo filmai). Kaip priešpriešą tokio pobūdžio filmams danų kinematografininkai 1995 paskelbė manifestą Dogma, kuriame neigiamas brangus, išmone grindžiamas žanrinis kinas, raginama kurti mažo biudžeto, tikrovę atspindinčius filmus. Sukurta postmodernistinio stiliaus filmų. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios kinui būdinga rūšių ir žanrų susiliejimas.
Kino meną tiria kinotyra. Svarbiausios kino ir televizijos mokyklos: Kinematografijos institutas Maskvoje (įsteigtas 1919, 1986 suteiktas S. Gerasimovo vardas), Eksperimentinis kino centras Romoje (įsteigtas 1935), La Fémis Paryžiuje (įsteigta 1943, iki 1984 Kinematografijos institutas, IDHEC), Menų akademijos Kino ir televizijos fakultetas (FAMU) Prahoje (įsteigtas 1946), L. Schillerio aukštoji kino, televizijos ir teatro mokykla Lodzėje (įsteigta 1948), Nacionalinė kino ir televizijos mokykla Londone (įsteigta 1971), Teatro, kino ir televizijos mokykla (įsteigta 1989) prie Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA). Kino menui populiarinti, skatinti kinematografininkų meninį tobulėjimą rengiami kino festivaliai (pirmasis tarptautinis kino festivalis įvyko 1932 Venecijoje), jų metu geriausiems kinematografininkams teikiami apdovanojimai. Kino apdovanojimus skiria ir kino akademijos: Kino meno ir mokslo akademija (įsteigta 1927 Holivude, skiria Oskarą), Europos kino akademija (įsteigta 1989 Berlyne, skiria Europos kino apdovanojimą), Prancūzijos kino meno ir technikos akademija (įsteigta 1975 Paryžiuje, skiria Cezarį). Plačiau apie įvairių valstybių kino raidą rašoma straipsniuose apie atitinkamų valstybių kiną.
L: D. Robinson World Cinema: A Short History London 1973; A. Jackiewicz Moja historia kina: Kino prymitywne Warszawa 1988; G. Mast A Short History of the Movies New York 41992.