Knijos literatūrà. Kinijos literatūra pradėta kurti maždaug prieš 3000 metų. Kinų raštas ir kalba leido formuotis menų sintezei – užrašyta literatūra dažnai buvo ir kaligrafijos pavyzdys, o poezija dėl kalbos tonalumo glaudžiai siejosi su muzika ir iš pradžių buvo dainuojama. Aukštesnis nei gretimų Azijos šalių Kinijos kultūros lygis lėmė tai, kad jos literatūra padarė įtaką Korėjos, Japonijos, Vietnamo literatūrai, kuri iš pradžių buvo kuriama kinų kalba ar užrašoma kinų hieroglifais. Seniausi kinų rašto pavyzdžiai – Šangų ir Džou dinastijų laikotarpio (apie 1600–apie 250 pr. Kr.) įrašai būrimo kauluose, vėžlių kiautuose, bronziniuose induose – dėl savo trumpumo ir faktinio pobūdžio negali būti laikomi literatūra, bet juose užfiksuotas gana platus žodynas. Pasikartojantys žodžiai šokis, muzika, būgnai, kurantai, žodžiai, garsai rodo, kad Šangų dinastijos laikotarpiu jau buvo dainuojamos dainos akompanuojant instrumentams (jų neišliko).
Ankstyvoji raštija
Pirmaisiais ankstyvosios raštijos pavyzdžiais laikomi konfucianistinei tradicijai priskiriami Džou dinastijos laikų tekstai: Dainų kanonas (pirmoji kinų poezijos antologija iš 305 kūrinių, parašytų daugiausia 10–7 a. pr. Kr., manoma, sudaryta Konfucijaus; kūriniai buvo dainuojami, kai kurie ir šokami), Istorijos kanonas (daugiausia Džou dinastijos valstybiniai dokumentai), Ritualų kanonas (ritualinių ir kitų valstybinių taisyklių rinkinys), Permainų knyga (būrimo vadovas, kurį, manoma, sudarė Džou valstybės valdovas Venas), Pavasariai ir rudenys (Lu karalystės istorinė kronika, apimanti 722–481 pr. Kr. laikotarpį). Šie tekstai sudaro vadinamąją Penkiaknygę, jie nelaikomi grožine literatūra, bet padarė didelę įtaką tolesnei Kinijos literatūrai. Ypač reikšmingas Dainų kanonas – sekant juo plėtotas poezijos žanras ši, kuriam būdinga lyriškumas, muzikinis rimas pagal skiemenų tonų dermę, vienodo ilgumo eilutės.
Kinijos pietuose, Ču karalystėje, susiformavo poezijos žanras ču ci, Vakaruose kartais vadinamas elegija. Geriausiu jo meistru laikomas pirmasis kinų poetas Čiu Juanas; jo kūryba susilaukė daug sekėjų – 4 a. pr. Kr. susiformavo Čiu Juano mokykla, kurianti jausmingas, nevienodo ilgumo eilučių eiles, priešingas realistinei Dainų kanono poezijai.
6–3 a. pr. Kr. parašyta artimų literatūrai filosofijos veikalų (konfucianizmo Keturknygė, Laodzi, Siundzi, Modzi, Džuangdzi ir kitų autorių kūriniai); pirmieji buvo fragmentiški, vėliau kurti ilgesni tekstai įterpiant pajuokavimų, trumpų alegorinių istorijų ir kita. Pirmuoju knygos pavyzdžiu laikomas 60 esė rinkinys Pono Liu pavasariai ir rudenys (sudarytas 240 pr. Kr.), susidedantis iš 26 skyrių, trumpai apibūdinantis kelių filosofijos mokyklų mokymus ir įvairių Kinijos regionų liaudies tradicijas. Imperatorius Džao Džengas, 221 pr. Kr. suvienijęs Kiniją į vieną imperiją, nusprendė jos istoriją pradėti nuo Činų dinastijos (221–206 pr. Kr.), todėl įsakė sudeginti visas iki tol parašytas knygas, daugiausia filosofijos ir istorijos. Šie veikalai buvo atkurti Hanų dinastijos laikais, bet dauguma jų versijų pagražintos, perdirbtos, kai kurios visiškai neatitinka originalo.
Hanų laikotarpio literatūros žanrai
Hanų laikotarpio (206 pr. Kr.–220 po Kr.) poezijai didelę įtaką darė Čiu Juano kūryba, kuria sekė Dža I (199–168 pr. Kr.), Dongfang Suo (apie 154–93 pr. Kr.), Liu Siangas (apie 79–8 pr. Kr.) ir kiti, bet vis daugiau poetų domėjosi senaisiais tekstais, ypač Dainų kanonu. Imperatoriaus ir kilmingųjų rūmuose suklestėjo poezijos ir prozos junginys – fu žanras; tai tarsi ču ci tąsa, bet turėjo kitą tikslą – suteikti malonumą naujajai aristokratijai ir šlovinti imperiją, nors šiose eilėse nebuvo pompastikos ar tuščiažodžiavimo. Žymesni fu meistrai: Sima Siangžu (179–117 pr. Kr.), jo sekėjas Mei Šengas (apie 140 pr. Kr.), išpopuliarinęs 5 skiemenų eilutėje metrą, Jang Siongas (53 pr. Kr.–18 po Kr.), Ban Gu (32–92). Šiuo laikotarpiu sukurta apie 1000 fu žanro kūrinių, jis išliko populiarus iki Tangų dinastijos laikų.
125 pr. Kr. atgaivinta maždaug prieš 100 m. įkurta Muzikos valdyba, kuri rinko imperijos regionų dainas. Jos surinkti jausmingi, dažniausiai 5 skiemenų eilutės, tekstai ilgainiui priskirti naujam poezijos žanrui juefu, Vakaruose kartais vadinamam balade. Daugelis jų sudėti į rinkinį Naujos nefrito terasos dainos, Juefu eilių rinkinys, Devyniolika senųjų eilėraščių. Poetai mėgo pagražinti šias liaudies dainas taip sukurdami naujus kūrinius, bet nepriskirdami sau jų autorystės, todėl iš maždaug 1 a. pr. Kr. žinoma daug anoniminių kūrinių. Ilgainiui imituojant juefu stilių atsirado naujas poezijos stilius guši (senosios eilės). Be daugybės filosofijos veikalų (svarbiausias Huainandzi), reikšmingi grožinei literatūrai artimi istorijos veikalai – Sima Čiano Istoriko užrašai (apie 85 pr. Kr.; 130 skyrių), pirmoji Kinijos istorija, aprašanti beveik dviejų tūkstančių metų laikotarpio pagrindinius istorinius įvykius ir asmenybes. Sima Čiano istoriją tęsė jo sekėjas Ban Gu sukurdamas Ankstyvosios Hanų dinastijos istoriją.
3–6 amžiaus intelektualų literatūra
Žlungant Hanų dinastijai ir politiškai nestabiliu laikotarpiu (3–6 a.) gausėjo budistinių veikalų vertimų, kinų autoriai įgijo daugiau saviraiškos laisvės. Poetas Tao Čianas (dar žinomas kaip Tao Juanmingas) įvairių stilių kūryboje vaizdavo gyvenamojo meto politinius įvykius; žinomiausias eilėraštis Persikų šaltinis – meniška alegorija, vaizduojanti utopijos paiešką. Daugelis valdininkų intelektualų, atsisakę postų, atsidėjo kūrybai. Iš jų geriausiai žinoma 7 intelektualų grupė, pasivadinusi Septyniais bambukų giraitės išminčiais. Jie pradėjo sudėtingą prozos žanrą čingtan – intelektualias diskusijas apie giliaprasmius dalykus; daugelis jų išliko rinkinyje Amžiaus tiesų naujieji aiškinimai, užrašytame Liu Ičingo (403–444). Pasirodė literatūros kritikos veikalų, smerkiančių ilgalaikę senovės kūrinių mėgdžiojimo tradiciją ir teigiančių originalumo, lyrinės ekspresijos, retorikos svarbą. Pirmasis didesnės apimties veikalas – Liu Sie (apie 466–538) knyga Apie literatūros šerdį ir drakono raižymą; užrašytas prozos stiliumi pianven, būdingu filosofiniams ir religiniams disputams. Stiliaus pagrindinis reikalavimas – sakinius konstruoti poromis, atsižvelgiant į tonų sąskambius.
Dėl politinių neramumų 5–6 a. Kinijos kultūrinis pasaulis skilo į šiaurės ir pietų dalį. Abiejuose regionuose klestėjo liaudies dainos juefu; pietuose vyravo meilės temos, šiaurėje – karinės, herojinės. Viena dainų – Baladė apie Mulan, merginą, kuri persirengusi jaunuoliu dalyvavo mūšyje su svetimšaliais ir juos nukovė. Šios baladės autorystė priskiriama poetei Dzi Je (6 amžius).
Tangų dinastijos laikotarpis (618–907)
Tangų dinastijos laikotarpis (618–907) laikomas Kinijos klestėjimo laikotarpiu. Didelių laimėjimų pasiekta visose srityse, suklestėjo menai, ypač poezija. Sukurta įvairių stilių poezijos (išlikę apie 50 000 kūrinių, parašytų apie 2200 poetų). Eilės vaizdingos, muzikalios, bet išlaiko formos ir stiliaus reikalavimus. Buvo svarbu ir kalbos taupumas – eilėraščiai trumpi, praleidžiamos gramatinės dalelytės, žodžių sintaksiniai ryšiai suprantami intuityviai, pagal kontekstą. Rimuojama atsižvelgiant į toną, bet kitaip nei sakytinėje kalboje, kurioje tuo laikotarpiu buvo 8 tonai, eilėse skiriami tik du (tvirtas ir silpnas). 7 a. pasirodė pirmosios enciklopedijos, fonetiniai žodynai. Klestėjo universalaus žmogaus tradicija, susidarė menininkų, mėgstančių laisvą gyvenimą, sluoksnis, vyravo menų sintezė, tas pats žmogus dažniausiai buvo poetas, tapytojas ir kaligrafas. Žinomiausias – Vang Vei, monochrominės peizažinės tapybos pradininkas, žavėjęsis budizmu, aukštinęs žmogaus ryšį su gamta, kūręs peizažinę poeziją ir poetinę tapybą. Susiformavo poezijos žanras liuši (griežtos formos ši) – aštuoneiliai posmai iš 5 arba 7 skiemenų, kurių dvi vidurinės eilutės arba antra ir trečia eilutė turėjo tą patį tonų sąskambį. Kita mėgstama eilių forma – dziue dziu – tarsi trumpesnė liuši versija, kai išmetamos pirmos arba paskutinės keturios, arba pirmos ir paskutinės dvi, arba keturios vidurinės eilutės; šiose eilėse svarbi neišsakyta prasmė. Vienas žymesnių dziue dziu kūrėjų – Li Bo, neigęs esamą visuomenės santvarką ir taisykles. Jis taikė užuominos meną ir kūrė eiles, šlovinančias meilę, draugystę, vyną, gamtą. Du Fu plėtojo realizmą vaizduodamas žemiškus malonumus, nostalgiškus jausmus artimiesiems ir gyvenamojo meto neteisybes. Du Fu realizmas įkvėpė Bo Dziui, kuris mėgo kritiką ir satyrą. Ši moralistinė tendencija buvo tęsiama vėlesnių poetų ir apėmė net didaktinius ir filosofinius samprotavimus, bet apskritai šio laikotarpio kinų poezija lyrinė.
Prozoje didelių naujovių įvedė Han Ju, kuris neigė apie 1000 m. tradicijos prozos stilių pianven – šis dėl daugybės taisyklių atrodė dirbtinis ir slopino ekspresiją. Han Ju skatino prozos rašymo pavyzdžiais imti Džou ir ankstyvosios Hanų dinastijos filosofų darbus. Tokia, iš pažiūros konservatoriška, reforma paskatino liberalumą: guven stiliaus prozos sakinys galėjo būti tokio ilgio ir struktūros, kad skambėtų natūraliai ir logiškai. Tangų dinastijos pabaigoje ir vadinamojoje Penkių dinastijų ir dešimties karalysčių epochoje (907–960) susiklostė eiliavimo stilius, kuriam būdingos skirtingo ilgio (1–9 ar net 11 skiemenų) eilutės, plaukiančios beveik natūralaus kalbėjimo būdu. Šis stilius pirmiausia buvo skirtas rašyti muzikiniams tekstams, todėl pavadintas ci (žodžiais be melodijos). Vienas žymesnių poetų – Li Ju, kurio gilia nostalgija persmelktos eilės suteikė ci stiliui naują raidos kryptį (anksčiau tai buvo tik džiaugsmingos eilės, dainuojamos pokyliuose ir šventėse). Atsirado liaudies kūrybos forma bianven, apimanti prozą ir poeziją. Šiuo stiliumi daugiausia pasakojami Budos gyvenimo epizodai, vėliau ir nebudistiniai istoriniai ir folkloriniai pasakojimai – tai populiariosios literatūros ištakos.
Sungų dinastijos laikotarpis (960–1279)
Sungų dinastijos laikotarpiu (960–1279) toliau plėtoti Tangų dinastijos mokslo ir kultūros laimėjimai. 11 a. patobulintas spausdinimas suteikė daugiau galimybių literatūrai. Guven stiliaus prozos tradiciją perėmė Su Siunas (960–1127) ir konfucianizmo tyrinėtojas Oujang Siu, kuris sukūrė esė apie filosofiją, politiką, istoriją, vaizdingų Kinijos gamtos aprašymų. Labai ištobulintas eilių stilius ci, jį kūrę poetai skiriami į dvi mokyklas: vadinamąją švelnesniąją, kurios atstovai (Liu Jongas, 987–1053, Li Čingdžao, 1084–1151) kūrė asmenišką poeziją, ir vadinamąją drąsesniąją (Su Dongpo, Sin Čidzi), kuri nebesiejo eilių su muzika, atsisakė meilės temos. Tradicinę ši poeziją kūrė daug konkuruojančių mokyklų, kurių atstovai siekė rašyti kuo natūralesniais sakiniais, keletas priartėjo prie šnekamosios kalbos; geriausiai žinomas Lu Jou, sukūręs apie 20 000 patriotinių ir kelionių įspūdžių eilėraščių (išliko apie 9000). Atgaivinta senoji istorijų pasakojimo turguose, mugėse ar šventyklų kiemuose tradicija, kuri 11–12 a. išpopuliarėjo ir tapo nauju prozos žanru huaben. Rašytinę formą įgavusiais liaudies pasakojimais pagražintai pasakojami istoriniai faktai; jie pailgėjo, buvo jungiami į ištisas istorijas. Huaben paskatino romano žanro susiformavimą. Pasirodė enciklopedinės literatūros istorijos, pirmieji istorijos kritikos, daug nevienodos vertės filologijos veikalų.
Juanų dinastijos laikotarpis (1279–1368)
Juanų dinastijos laikotarpiu (1279–1368) dėl susiklosčiusios politinės padėties politiniu Kinijos centru tapo šiaurė, o tradicinės filosofija ir kultūra persikėlė į pietus. Prasidėjusi tautinė migracija šiaurėje sumažino tonų skaičių šnekamojoje kalboje, sumažino žavėjimąsi senąja literatūra ir atvėrė erdvę populiariajai kūrybai.
Šiaurėje prasidėjo ir visoje imperijoje suklestėjo dramos žanras dzadziu. Kinai seniai turėjo varjetė ir komiškų vaidinimų, šešėlių ir lėlių teatrą, bet su svetimšaliais valdovais atkeliavo nauja dramos kryptis – 5 dalių vaidinimai su prologu ir epilogu, apimantys dainuojamąsias ir sakomąsias dalis, kurių kalba labai artima šnekamajai. Dainuojamosios dalys buvo svarbesnės už dialogus, joms kurti atsirado lankstesnis ir ekspresyvesnis už ši ar ci poezijos stilius čiu, dar vadinamas Juan čiu (Juanų laikų čiu). Dauguma pjesių baigdavosi laimingai, jų pagrindiniai veikėjai buvo vidurinio sluoksnio ar prastuomenės atstovai (Europos pjesėse tokie veikėjai pasirodė po 400 metų). Šiuo laikotarpiu parašyta ir pastatyta apie 1700 muzikinių pjesių, kūrė apie 100 dramaturgų. Žymesni: Guan Hančingas, parašęs apie 60 pjesių, iš kurių žinomiausia – Dou E skriauda (kitas pavadinimas Sniegas vidurvasarį), Vang Šifu, sukūręs vieną vertingiausių mongolų pjesių Pasakojimas apie vakarinę rūmų dalį, paremtą romanu apie poeto Juan Dženo (775–831), pjesėje pervadinto Džang Džunžui, meilės nuotykius. Ši pjesė ilgesnė (16 scenų) nei įprasta čiu drama; turėjo įtakos vėlesnei dramos raidai. Ši, t. p. Ma Džijuano (1260–1324) pjesė Ruduo Hanų rūmuose, pasakojanti rūmų damos Vang Džaočiun tragediją, išversta į Vakarų Europos kalbas. Daugelis Juanų laikų pjesių neišliko, o dauguma išlikusių neturi natų, todėl jų neįmanoma originaliai atkurti. 13 a. atsirado naujas ci variantas sančiu (nedraminis čiu) – siekta rašyti kuo artimesne šnekamajai kalba nevengiant įterpti papildomų žodžių, pagyvinančių eiles ar paaiškinančių eilučių ir posmų loginius ryšius. Daugelis dramaturgų buvo ir šio žanro meistrai. Pradėta kurti populiariąją prozą, kurią, manoma, paskatino dramos žanras. Pirmosios prozos knygos dažniausiai buvo anoniminės, prastai atspausdintos. Egzistavo daug to paties kūrinio versijų, kurios, manoma, kurtos ir redaguotos daugelio įvairių laikų autorių. Iš išlikusių ankstyvųjų kūrinių reto autorystę pavyko nustatyti; žymūs 14 a. veikalai Ties vandens riba (su Ši Naianu, 1296–1370) ir Pasakojimas apie Tris karalystes (iki šiol populiarus istorinis romanas apie Trijų valstybių laikotarpio karus) priskiriami Luo Guangdžongui (apie 1330–1400).
Mingų dinastijos laikotarpis (1368–1644)
Mingų dinastijos laikotarpiu (1368–1644) labai sustiprėjo Kinijos pietinė dalis, kurioje pabrėžtas kultūrinis ortodoksalumas, skatinta atsigręžti į praeitį. Dauguma literatūros kūrinių – tradiciniai imitaciniai. Susiklostė Gongano mokykla, teigianti, kad literatūra turinti keistis sulig kiekvienu amžiumi; šios mokyklos įtaka nebuvo ilga.
Didžiausias Mingų dinastijos laimėjimas – populiariosios literatūros šnekamąja kalba raida, kurią paskatino ištobulėjusi spausdinimo technika ir miestiečių poreikis skaityti. Išplėtotas romano žanras. Atsirado ilgo romano (čangpian siaošuo) stilius, kurio kūriniai sudaryti iš šimtų trumpų pasakojimų apie vietinius ar istorinius veikėjus, pvz., U Čengeno (apie 1506–82) Kelionės į Vakarus užrašai (pasakojimas apie 7 a. budistų vienuolio Siuan Cango piligriminę kelionę į Indiją), nežinomo autoriaus Slyvos žiedai auksinėje vazoje – pirmasis socialinio realizmo romanas Kinijoje, dėl drąsių erotinių motyvų ne kartą uždraustas. Buvo populiarūs pasakojimai ir pasakos, išleisti jų rinkiniai (Ling Mengču, 1580–1644, Suplosi iš nuostabos 2 tomai). Žymiausias literatūros ir tautosakos rinkėjas Feng Menglongas sudarė rinkinį Trys žodžiai (3 dalys, 120 pasakojimų, apie 1621–27); juose vaizduojamas Mingų ir ankstesnių laikų įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimas.
Suklestėjo pietietiškos dramos žanras, dar vadinamas čuanči. Jam būdinga laisvesnė forma – dažniausiai 30–40 scenų, dainuojamų dalių rimas keičiamas, dainuoti galėjo ir keli aktoriai, siužetai daugiau imti iš gyvenamojo meto nei istorijos ar tautosakos. Iš pradžių pietietišku stiliumi rašė anonimai ir tik 16 a. poeto ir dainininko Liang Čenjou bei aktoriaus Vei Liangfu (apie 1522–73) paskatinta iškilo ir iki 18 a. vyravavo Kun dramos mokykla, kuri davė pradžią švelniam dainavimui ir subtiliai muzikai. Vienas žymiausių pietietiškos dramos autorių Tang Siandzu (1550–1616), parašęs 4 pjeses Keturi sapnai, iš kurių geriausiai žinoma Bijūnų pavėsinė, pasakojanti nekasdienę meilės istoriją su romantinės fantastikos elementais.
Mingų dinastijos pabaigoje jėzuitų misionieriai į kinų kalbą ėmė versti Bibliją ir kitus Vakarų veikalus, o kinų kultūros laimėjimus skleisti Europoje. Mokslinėje literatūroje vertinamas Mei Ingdzu 1615 sudarytas žodynas, kuriame pirmą kartą pateikta 214 hieroglifų raktų sistema, naudojama iki šiol. 2169 mokslininkai sudarė didžiausią pasaulyje enciklopediją Yonglo dabian, kurioje pateikta visa kinų literatūros istorija; dėl lėšų stygiaus nebuvo išspausdinta, bet daug kartų perrašyta.
Čingų dinastijos laikotarpis (1644–1911)
Čingų dinastijos laikotarpiu (1644–1911) Kinijos imperijos valdžią paėmus svetimšaliams literatūrinės tradicijos nenutrūko. Vyravo senoji literatūra, proza ir poezija buvo tik imitacinė. 17 a. žymiausias ci rašytojas mandžiūras Nara Singde (kinų kalba Nalan Sinde, 1655–85) imitavo Pietų Tangų dinastijos kūrybą, originalumu pasižymi tik jo gamtos grožio aprašymai. Dzin Ženžui (1608–61) tęsė Mingų dinastijos rašytojų pradėtą esė žanrą, Pu Songlingas – guven stilių. Juo parašė 431 pasakos rinkinį Keistos Liao Džai istorijos, įterpdamas ir kelias Tangų laikų pasakas, kurias pagražino vaizdinga kalba, veikėjus pavaizdavo realiau, istorijas – įtikinamiau. Kitas svarbus Pu Songlingo kūrinys – sakytine kalba parašytas ir slapyvardžiu išleistas romanas Suvesti likimo – istorija, prižadinsianti pasaulį apie nelaimingą santuoką. Pasirodė ir daugiau senovės pasakų rinkinių (Juan Mei, 1716–98, Ko nekalbėjo Konfucijus). U Dzingdzi (1701–55) 55 skyrių šnekamąja kalba parašytu romanu Nerašyta akademikų istorija išjuokė mokslo siekį tik dėl karjeros ir pinigų, pradėjo Kinijos satyrinę literatūrą. Vienu geriausių laikotarpio romanų laikomas Cao Siuečino Sapnas raudonajame paviljone (išleistas 1791) – originali ir jausminga meilės istorija, kartu pasakojanti turtingos valdininkų šeimos gyvenimą ir žlugimą, parašyta esė stiliumi su trumposios poezijos intarpais. Dramaturgijoje buvo tęsiamas Mingų laikų čuanči stilius, žymesni dramaturgai – Li Ju (1610–80), Hong Šengas (1645–1704) ir Kong Šangženas (1648–1718). 18 a. pabaigoje išpopuliarėjo liaudiškos dramos, pamažu išsiplėtojusios į vadinamąją Pekino operą.
Čingų dinastijos valdovai Kangsi, Jongdžengas ir Čianlongas rėmė konfucianizmą, inicijavo kelis didelius kultūrinius projektus. Didžiausias jų – Kangsi laikų Didysis kinų kalbos hieroglifų žodynas, t. p. Kinų literatūros ir rimo žodynas (44 tomų literatūros žinynas), Klasifikuota istorijos ir literatūros enciklopedija (44 tomau), Visų laikų visų tapybos ir literatūros darbų rinkinys (1628 tomai, po 200 puslapių; iliustruota enciklopedija). Kangsi valdymo metais dar išleista Tangų dinastijos poezijos rinkinys Visi Tangų laikų eilėraščiai ir prozos rinkinys Visa Tangų laikų proza. Išleistas aprašomasis imperatoriškosios bibliotekos katalogas Visų knygų lobynas, sudarytas iš 79 337 tomų ir 4 pagrindinių dalių: konfucianistinių kanonų, istorijos, filosofijos ir bendrosios literatūros, apimantis visus Kinijoje išleistus veikalus. Jame pateikiama kiekvieno kūrinio istorija ir kritiniai straipsniai, t. p. imperatoriaus užrašai apie gyvenamojo meto aktualijas ir senovę, yra knygų įžangų ir eilėraščių. Iki 18 a. pabaigos knygas apie praktinius mokslus ir filologiją rašė ne tik mokslininkai ir valdininkai, bet ir turtingi pirkliai, buvę rašytojų ir menininkų mecenatais bei gilinęsi į atskirus mokslus.
17 a. viduryje–18 a. kilo klasikinių tekstų kritikos banga – naujai pažvelgta į senovės kanonus, įvertintas jų autentiškumas. 18 a., įtariant priešiškas valdžiai intencijas, daug knygų buvo sunaikinta, rašytojai (Dzin Šengtanas ir kiti) įkalinti, ištremti ar nužudyti.
19 a. politiškai silpna Kinijos imperija buvo priversta atsiverti Vakarams, pradėta versti daug Vakarų literatūros kūrinių, kurie paveikė kinų literatūrą. Vertėjas Lin Šu (1852–1924), nemokantis užsienio kalbų, remdamasis žodiniais vertimais senovės stiliumi užrašė apie 170 vakarietiškų romanų. Atsirado žurnalistika, paplito sienlaikraščiai, kai kurie straipsniai rašyti eilėmis. Veikiami Vakarų įtakos kinų rašytojai ėmė kurti gyvenamojo meto kinų visuomenę ir kultūrą išjuokiančią prozą. Liu E (1857–1909) romane Lao Cano kelionių užrašai (1903) aprašė tų laikų gyvenimą, iškėlė silpnėjančios Čingų dinastijos problemas. Poezija, dinastijos pradžioje praradusi meninę vertę, vėl atgimė. Huang Dzunsianas (1848–1905), įkvėptas liaudies dainų ir kelionių po užsienį, ėmė kurti šnekamąja kalba, plėtojo naujas temas, kalbos ritmą. Liang Čičao ieškojo naujų prozos sričių, publikacijomis periodinėje spaudoje padarė didelę įtaką 20 a. pradžios visuomenei. Jo iš įvairių prozos mokyklų bruožų sukurtam stiliui, kurį perėmė kiti rašytojai, būdinga lanksti sakinio struktūra, leidžianti įterpti naujų terminų, transliteruotų užsienio kalbų ir šnekamosios kalbos žodžių, natūralus gyvybingumas, jausmingumas.
Modernioji literatūra (20 amžiaus pirma pusė)
Modernioji literatūra (20 a. pirma pusė) prasidėjo žlugus Kinijos imperijai. 1917 žurnale Naujasis jaunimas pasirodė Hu Ši straipsnis, kviečiantis kurti naują nacionalinę literatūrą pasitelkiant dabartinę sakytinę, o ne senąją rašytinę kalbą.
1919 kilęs Gegužės ketvirtosios judėjimas paskatino naujos literatūros atsiradimą. Pirmieji kūriniai – Lu Siuno novelės Pamišėlio dienoraštis (1918) ir Vaistai (1919); novelė Tikroji A Č istorija (1921), kritikuojanti 20 a. pradžios Kinijos konservatizmą, laikoma viena geriausių šio judėjimo išraiškų. Šios tendencijos paskatino jaunuosius intelektualus burtis į literatūros draugijas. Literatūros tyrimų draugija 3 dešimtmetyje leido mėnesinį žurnalą, kuriame spausdino naujausius prozos kūrinius; jos pradėta socialinio, kritinio realistinio rašymo tradicija buvo populiari iki 5 dešimtmečio. Draugija Kūrybos bendrija perėmė Vakarų romantizmą ir kūrė pagal menas menui principą. Abi draugijos vertė daug užsienio literatūros. Šio laikotarpio kinų dramaturgai ir poetai sekė H. Ibsenu ir R. Tagore. 3–4 dešimtmetyje prasidėjus nacionalistų ir komunistų politinei kovai susiformavo įtakinga literatų draugija Kairiųjų rašytojų lyga, kurios lyderis buvo Lu Siunas, nustojęs rašyti grožinę literatūrą ir ėmęsis rusų literatūros vertimų bei esė. Šiai draugijai priklausė vienas geriausių prozininkų anarchistas Ba Dzinas; autobiografinėje trilogijoje Šeima (1931) jis aprašė turtingos šeimos sūnų gyvenimus, atskleidė tradicinės patriarchalinės kinų visuomenės problemas, skatino jaunimą pagalvoti apie socialinį perversmą. Literatūros tyrimų draugijos įkūrėjas, realistas Mao Dunas vaizdavo Šanchajaus finansinę ir socialinę netvarką. Humoristas Lao Še, paveiktas senovės kinų pasakotojų ir Ch. Dickenso, sukūrė trumpų istorijų ir modernų romaną Kupranugaris Siangdzi (1936). 4 dešimtmetyje atsirado antijaponiškų tekstų iš japonų aneksuotos Šiaurės Kinijos (Mandžiūrijos). Didelė dalis poezijos, pvz., Ai Čingo kūryba, kupina patriotizmo nuotaikų. Mėnulio jaunaties bendrijos nariai Feng Dži (1905–92) parašė kontempliatyvių sonetų, Bian Džilinas (1910–2000) – urbanistinių romansų, He Čifangas, arba He Jongfangas (1912–77) – romantiškų eilių. Mažiau populiarūs buvo Šiuolaikinės grupės, rašančios prancūzų simbolistų stiliumi, kūriniai (Dai Vangšu, arba Dai Čaocai, 1905–50, Li Dzinfa, 1900–76, ir kiti). Nors šnekamąja kalba vaidinamos realistinės socialinės dramos kinų scenoje buvo žinomos ir anksčiau, dauguma jų buvo verstinės. Tokių kiniškų pjesių kūryba prasidėjo nuo Cao Ju dramos Audra (1933), apie turtingos pramonininkų šeimos gyvenimą; kitose pjesėse jis vaizdavo skaudžias visuomenės problemas. Cao Ju naujoji dramaturgija laikoma kinų dramaturgijos aukščiausiu laimėjimu. Japonijos–Kinijos karo metais (1937–45) išpopuliarėjo reportažo žanras. Prozą kūrė Ba Dzinas, Cao Ju, Mao Dunas. Rašytoja Ding Ling apmąstė moters visuomeninę padėtį ir savijautą, Guo Možuo kūrė patriotinius tekstus.
Šiuolaikinė literatūra (20 amžiaus antra pusė–21 amžiaus pradžia)
Šiuolaikinė literatūra (20 a. antra pusė–21 a. pradžia) pradėta 1949, įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką. Literatūros kryptį nurodė Mao Dzedongo Kalba Janano forume apie literatūrą ir meną (1942), kurioje teigiama, kad literatūra turi būti skirta darbininkams, valstiečiams ir kariams, o literatūrą kurti turi jie patys. Vieni pirmųjų proletarinę literatūrą ėmė kurti Džao Šuli (1906–70), Ding Ling. Tik keletas socialinės kritikos krypties rašytojų, pradėję kurti Gegužės ketvirtosios judėjimo nuotaikomis, gebėjo prisitaikyti prie iš SSRS perimto socialistinio realizmo žanro, bet poetai daugiau rašė apie žemės reformą, modernizaciją ir Kinijos–Korėjos karo didvyrius. Pasirodė daug tokio pobūdžio pjesių. 1956 prasidėjo Šimto žiedų kampanija, kuri leido varžytis šimtams mokyklų – skatino reikšti tikrąsias savo mintis norima forma. Šiuo laikotarpiu kinų proza pasiekė brandą, sukurta daug aukšto meninio lygio kūrinių, bet kampanija baigėsi represijomis prieš vadinamuosius liaudies priešus.
Sunkiausias laikotarpis literatams buvo Kultūrinė revoliucija (1966–76). Literatūra, net revoliuciniu rašytoju laikomo Lu Siuno kūriniai, buvo griežtai cenzūruojama, smerkiamos buržuazinės Vakarų idėjos, inteligentija persekiojama ir perauklėjama, žiauriai susidorota su daugeliu rašytojų, vadinamaisiais liaudies priešais, nemažai jų nusižudė, pvz., Lao Še.
Po Kultūrinės revoliucijos dešimtmečio ir Mao Dzedongo mirties (1976) literatūra pamažu atgimė, pirmiausia išsakė represinės politikos nuoskaudas ir prisiminė nuo jos nukentėjusius šviesuolius (vadinamoji randuotoji literatūra) – Lu Sinhua (g. 1954) novelė Randas (1978), Ba Dzino prisiminimai apie žmoną Prisiminimai apie Siao Šan (1979), Cong Veisi (g. 1933) novelė Kraujas ant magnolijos žiedo (1979), Lu Jandžou (g. 1928) romanas Pasakojimas apie Tianjun kalną (1983), Liang Siaošengo (g. 1949) pusiau autobiografinis romanas Šiąnakt pusto (1984), Džang Sianliango (g. 1936) romanai Siela ir kūnas, Pusė vyro yra moteris (abu 1985). Išpopuliarėjo Vang Mengo (g. 1934) sąmonės srauto romanai. Pasaulyje vertinama simbolistinė Bei Dao (g. 1949) poezija ir Gao Singdziano (Nobelio literatūros premija 2000) modernioji proza Kinijoje draudžiama. Vakarietiška, t. p. Taivano literatūra pamažu tampa vis prieinamesnė.
Taivano literatūra
Taivano literatūra 20 a. 6 dešimtmetį buvo antikomunistinė arba persmelkta sentimentų, neiškilo nė vienas reikšmingesnis autorius. 7 dešimtmetyje Taivano universiteto studentai, paveikti F. Kafkos, J. Joyce’o ir V. Woolf, pradėjo moderniosios literatūros laikotarpį; žymesnis atstovas Bai Sianjongas (g. 1937). Šnekamąja kalba kuriamos Taivano poezijos raida susijusi su keliomis draugijomis, kurių modernistinės ir siurrealistinės eilės labai išpopuliarėjo. 7 dešimtmečio pabaigoje iškilo regioninė literatūra, taivanietiško kaimo fone atskleidusi dramatišką kaimo visuomenės tapimą miesto visuomene. Vienu geriausių šios krypties literatūros kūrinių laikoma Huang Čunmingo (g. 1939) novelė Senos katės skandinimas (1980). Regioninė literatūra pamažu išsiplėtojo į labiau nacionalistinę literatūrą, atspindinčią esamą Taivano politinę situaciją. Žemyninės Kinijos literatūra tik fragmentiškai spausdinama Taivano periodikoje, bet itin populiarūs kinų išeivių kūriniai. Šiuolaikinės Kinijos politika suteikia daugiau laisvės literatūrai, kurioje daugiausia atsispindi urbanistinio gyvenimo, susvetimėjimo socialinės problemos. Poezija, proza, drama ir esė apima daug temų ir formų, kūryba skatinama įvairiomis literatūros premijomis. Naujausia ir labai populiari prozos forma – internetinės novelės.
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista Ai Mingdži (g. 1925), Ba Dzino, Huan Ai (g. 1920), Ding Ling, Džao Šuli, Džou Libo, Feng Deingo, Jang Mo, Juan Dzingo, Lao Še, Lu Siuno, Mao Duno, Juan Mei, Laodzi kūrinių, t. p. klasikinės poezijos, vaikų literatūros, tautosakos vertimų iš rusų kalbos, Konfucijaus rinkinys Apmąstymai ir pašnekesiai (1994, iš vokiečių kalbos), kinų išeivio Dai Sidzie (g. 1954) romanas Balzakas ir kinė Siuvėjėlė (2003; iš prancūzų kalbos). Į kinų kalbą išversta P. Cvirkos, L. Giros, S. Nėries, I. Simonaitytės, A. Venclovos kūrinių, lietuvių tautosakos.
Kinijos kultūra
L: H. A. Giles A History of Chinese Literature New York 1901; Chinese Fiction from Taiwan: Critical Perspectives Bloomington 1980; P. Hanan The Chinese Vernacular Story Cambridge 1981; Readings in Chinese Literary Thought Cambridge 1992.
1044
Kinijos konstitucinė santvarka