Knijos piliẽtinis kãras, 1946–49 komunistinių ir nacionalistinių jėgų karas.
Komunistinių jėgoms atstovavo Kinijos komunistų partija (vadovas Mao Dzedongas), nacionalistinėms – Gomindano partija ir jos narių sudaryta Čiang Kaišeko vyriausybė.
Padėtis prieš karą
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dalį Kinijos valdė nacionalistai, dalį – komunistai. Kariniu ir ekonominiu požiūriu svarbiausi buvo Kinijos komunistų partijos kontroliuojami Šiaurės Rytų Kinijos rajonai, kuriuos per Japonijos–SSRS karą (1945 08) užėmusios SSRS ir Mongolijos kariuomenės perdavė kinų komunistams. SSRS perdavė komunistų karinėms pajėgoms ir dalį iš Japonijos atimtos ginkluotės. Nacionalistus rėmė Jungtinės Amerikos Valstijos. Prieš prasidedant karo veiksmams abi pusės bandė savo santykius sureguliuoti derybomis. Per derybas karo veiksmai jau vyko, todėl kai kur istorinėje literatūroje nurodoma, kad pilietinis karas prasidėjo 1945.
Derybos
1945 pabaigoje gomindanininkai, padedami Jungtinių Amerikos Valstijų transporto aviacijos, atsiėmė iš komunistų daugumą Šiaurės Rytų Kinijos didžiųjų miestų. 1945 08–10 Čongčinge, tarpininkaujant Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoriui Kinijoje Patrickui J. Hurley, vyko Mao Dzedongo ir Čiang Kaišeko derybos, bet jos buvo nerezultatyvios. 1946 01 naujojo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoriaus Kinijoje G. C. Marshallo pastangomis derybos vėl pradėtos, susitarta dėl ugnies nutraukimo. 1946 06 Mao Dzedongas paprašė Jungtinių Amerikos Valstijų nutraukti pagalbos Gomindanui teikimą.
Čiang Kaišekas (kairėje) ir Mao Dzedongas Čongčinge (1945)
Kinijos komunistų kariuomenė per Šanchajaus šturmą (1949 05 21)
Karo eiga
1946 vasarą Gomindano vyriausybė nutraukė derybas ir, naudodamasi kiekybiniu (4,3 mln. prieš 1,2 mln. karių) bei ginkluotės pranašumu, puolė komunistų valdomus rajonus ir dalį jų užėmė; 1947 02 buvo užimtas Nandzingas, 1947 03 – komunistinių jėgų centras Jananas. G. C. Marshallas, žlugus deryboms, išvyko iš Kinijos. Gomindano vyriausybė iniciatyvą išlaikė iki 1947 vidurio.
Čiang Kaišeko vyriausybės nesugebėjimas įvesti šalyje tvarką, išspręsti agrarinį klausimą (absoliučią šalies gyventojų daugumą sudarė valstiečiai), valdininkų korupcija ir SSRS parama nulėmė Kinijos komunistų partijos įtakos didėjimą. 1947 07 jos karinės pajėgos perėjo į puolimą. 1948 04 komunistai atsiėmė Jananą. 1948 11 jų armija (vadas Lin Biao) užėmė Mandžiūriją, kurioje Gomindanas prarado apie 0,5 mln. karių (dauguma jų perėjo į komunistų pusę). Iki 1949 01 komunistai užėmė visą Šiaurės Rytų Kiniją, beveik visą Šiaurės Kiniją, didesnę dalį Šiaurės Vakarų ir Vidurio Kinijos iki Jangdzės upės ir 1949 pradžioje priartėjo prie Gomindano vyriausybės sostinės Nandzingo. 1949 04 Pekine per derybas vėl buvo bandoma susitarti.
1949 04 21 Kinijos komunistų partijos karinės pajėgos atnaujino karo veiksmus ir iki 1949 pabaigos užėmė beveik visą žemyninę Kinijos dalį (išskyrus Tibetą, kurį užėmė 1950).
Karo padariniai
Pilietinis karas Kinijoje baigėsi komunistų pergale. 1949 12 Čiang Kaišekas su savo šalininkais ir kariuomenės likučiais (apie 2 mln. žm.) pasitraukė į Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno saugomą Taivaną. Čia įsitvirtino Gomindano režimas, kuris tebesivadino Kinijos Respublika. 1949 10 01 Pekine Mao Dzedongas paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.
Atsirado dvi Kinijos valstybės; iki 8 dešimtmečio dauguma Vakarų valstybių teisėta Kinijos vyriausybe pripažino Taivano valdžią, vėliau jos (Jungtinės Amerikos Valstijos – 1979) atsisakė Kinijos Respublikos pripažinimo politikos ir užmezgė diplomatinius santykius su Kinijos Liaudies Respublika.