Knijos valstiẽčių kara (874–901 ir 1628–45)
874–901 karas
Karą sukėlė valstiečių nuskurdimas, bežemių ir mažažemių gausėjimas. Prasidėjo Kinijos šiaurinėje dalyje (dabartinės Hebei, Henano ir Šandongo provincijos). 876 pabaigoje apėmė ir kai kurias Vidurio bei Rytų Kinijos provincijas; sukilėlių padaugėjo iki maždaug 100 000. 878 03 dalį sukilėlių sumušė vyriausybės kariuomenė. 878 sukilėlių vadu tapo Huang Čao, bet jam nepavyko užimti Tangų dinastijos sostinių (Liaojango ir Čangano). Sukilę valstiečiai nužygiavo į Pietryčių Kiniją. Valstiečių karas išplito į naujus regionus; sukilėlių padaugėjo iki maždaug 0,5 milijono. 879 rudenį jie užėmė Guangdžou, tada grįžo į šalies šiaurinę dalį ir 880 pabaigoje užėmė Liaojangą bei Čanganą. Huang Čao pasiskelbė Kinijos imperatoriumi. Valstiečių vadai tapo valdančiuoju visuomenės sluoksniu. Tarp jų prasidėjo nesutarimai, tuo pasinaudojo Tangai ir į pagalbą pasikvietė svetimšalius (šatų ir tangutų gentis). 883 05 Huang Čao buvo priverstas iš Čangano pasitraukti į šalies pietryčius. 884 sukilėlių pagrindiinės jėgos buvo sumuštos, nors keli jų daliniai kovojo iki 901; Huang Čao nusižudė. Tangų dinastija buvusios valdžios neatgavo. Kinijoje prasidėjo suiručių ir tarpusavio karų laikotarpis (907–960), kuris baigėsi įsigalėjus naujai Sungų dinastijai.
1628–1645 karas
Karą sukėlė keleri nederliaus metai ir ekonominis nuosmukis. Nuo 17 a. 3 dešimtmečio pradžios beveik be perstojo vyko valstiečių maištai. Sukilimas prasidėjo Šaansi provincijoje, kur susikūrė apie 10 didelių valstiečių dalinių. 30 sukilėlių dalinių 1631 susivienijo žygiuoti į Pekiną, bet 1632 vyriausybės kariuomenės buvo sumušti. Likę sukilėliai iš Šaansi provincijos per Henano, Hebei ir Sičuano provincijas pasitraukė į šalies pietinę dalį. Iki 1638 valstiečių sukilimas išplito po Jangdzės ir Huanghės upių slėnius. 1638 Kinijos centrinė valdžia vėl sumušė sukilėlių pagrindines jėgas, bet 1640–44 jos atsigavo. Sukilimui pradėjęs vadovauti Li Dzičengas įvedė kariuomenėje griežtą tvarką ir drausmę. 1644 04 25 valstiečių kariuomenė užėmė Pekiną ir nuvertė Mingus: šios dinastijos paskutinis imperatorius Sidzongas (Džu Joudzianas) nusižudė. 1644 buvo užimta Sičuano provincija. Li Dzičengas pasiskelbė Kinijos imperatoriumi. Valstiečių vadai gavo aukštas pareigas, titulus. Jų priešininkai į pagalbą pasikvietė Kinijos priešus – mandžiūrus. 1644 06 sukilėliai buvo išstumti iš Pekino ir pasitraukė į Hebei provinciją. Ten jų pagrindines pajėgas mandžiūrų ir kinų karvedžio U Sangui kariuomenės visiškai sumušė. 1645 vasarą žuvo Li Dzičengas. Kai kurie sukilėlių daliniai priešinosi iki 1647. Tarpusavio nesutarimai ir valstiečių karas nusilpnino Kiniją ir sudarė galimybę įsigalėti mandžiūrų Čingų dinastijai (valdė 1644–1912).
2271