Kiòto mokyklà, japonų filosofijos mokykla. Susiklostė 20 amžiaus pirmoje pusėje. Pradininkas K. Nišida, svarbiausi atstovai: H. Tanabe, K. Nišitani, Š. Kuki, Šiniči Hisamacu (1889–1980), Kijoši Miki (1897–1945), Jošinori Takeuči (1913–2002), Šidzuteru Ueda (gimė 1926). Domėjosi I. Kanto, E. Husserlio filosofija, fenomenologija. Tyrinėjo individo, žinojimo prigimties, matematikos filosofijos, religijos ir mokslo santykio, vertybių, dvasingumo, humanizmo, estetikos problemas. Plėtojo grynojo patyrimo teoriją, teigė empirinio pažinimo priklausomybę nuo vertybių. Kūrė filosofinę logiką – vadinamąsias vietos (pažinimo teorija), rūšies (socialinės filosofijos teorija), kūrybingumo (praktikos teorija) logikas. Vėlesnėje Kioto mokyklos veikloje žymu sąsajos su religijos filosofija.
2649