Kioto (Kyōto, Kiòtas), miestas Japonijoje, Honsiu salos vidurinės dalies vakaruose, į šiaurės rytus nuo Osakos; prefektūros centras.
Kioto panorama
1,46 mln. gyventojų (2020); su Osaka ir Kobe sudaro konurbaciją. Per Kioto eina Šinkanseno geležinkelis. Laivybos kanalas jungia Kioto su Bivos ežeru. Metropolitenas. Elektros ir žemės ūkio mašinų, automobilių (bendrovė Mitsubishi), lėktuvų, medicinos instrumentų gamyba, metalo ir medienos apdirbimo, elektrotechnikos (Kyocera Camera), kompiuterinės įrangos (Nintendo Company), chemijos (ir farmacijos), popieriaus, tekstilės (šilko, vilnos), siuvimo, porceliano, maisto pramonė. Stiklo, keramikos, bronzos, natūralaus šilko (kimono, vėduoklių), brokato, emalio, lakuotų dirbinių, siuvinėjimo, lėlių, vėduoklių, popierinių žibintų ir skėčių, kulto reikmenų, porceliano gamybos, medžio raižybos dailieji amatai. Kioto – svarbus japonų kultūros ir budizmo centras. Turizmas (apie 40 mln. turistų kasmet). Apie 40 aukštųjų mokyklų, tarp jų – Kioto (įkurtas 1897), Došiša Daigaku (1875), Hanadzono, Otani universitetai, mokslinio tyrimo institutų. Puokščių komponavimo (ikebanos), arbatos gėrimo ceremonijos (čanoju), klasikinių šokių, no, kjogeno, kabukio teatrų meno mokyklos. Kraštotyros, komercinis, Nisidzino tekstilės, keramikos muziejai, šiuolaikinio meno galerija. Botanikos sodas. Kasmetiniai festivaliai.
2271
Architektūra
budistų šventykla Ginkakudži (1482)
Apie 1600 budistinių šventyklų, iš jų 198 pastatai ir 12 sodų – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1994). Šventyklų kompleksai: Kamigamo (7 a., restauruotas 1628, 18 a., 19 a.), Šimogamo (8 a., atstatytas 1036–1322, 1629, 18 a., 19 a.), Todži (796), Kijomidzudera (780, sudegė, daug kartų atstatytas, 17 a. pristatyta varpinė, vakariniai vartai, 3 aukštų pagoda, restauruotas 1898), Enriakudži (788, daug kartų restauruotas), Daigodži (viršutinė dalis 874, žemutinė dalis 904, abi 16 a. rekonstruotos, sodas perprojektuotas 1598, architektas T. Hidejoši), Ninnadži (888, 1477 sugriautas, 1644 rekonstruotas), Biodoino (1052, 1331 didelė dalis sudegė), Kodzandži (774, 12–16 a. beveik visiškai sugriautas, 1634 atstatytas); kompleksai su sodais: Saihodži (731, 1469 sugriautas), Tenriudži (1255), Kinkakudži (1397, 1955 rekonstruotas), Ginkakudži (1482), Rioandži (15 a.), Hongandži (1633). Pilys: Nidžiodžio (1603, 1626 išplėsta, 1750 sudegė, daug kartų atstatinėta), Kacura, Šugakuino (abi 17 amžius). 20 a. pastatai: miesto kultūros centras Kyoto Kaikan (1957, architektas K. Maekava), Tarptautiniai konferencijų rūmai (1963, architektas S. Otani).
Kioto Higašijamos rajonas; žydi sakura
2271
Istorija
Miestas pastatytas 792–794 kinų miestų pavyzdžiu; iš pradžių buvo apie 10 000 gyventojų. Iki 1868 formaliai buvo Japonijos sostinė, imperatorių rezidencija, bet faktiškai 1192–1868 valdžia šalyje priklausė šiogūnams su rezidencijomis Kamakuroje (1192–1333), Kioto (1336–1572) ir Ede (1603–1868). 1190 buvo 500 000, 16 a. – 1 mln. gyventojų. Per 1467–77 vidaus karus labai nuniokotas. 1868, imperatoriui persikėlus į Edą, pavadintą Tokijumi, Kioto reikšmė sumenko; miestas liko Japonijos kultūriniu ir religiniu centru.
2271