kipčiãkai (rus. кипчаки), poloviẽčiai (rus. половцы), tiurkų klajoklių gentys. 8 a. gyveno Kazachijos ir pietų Sibiro stepėse (prie Irtyšiaus aukštupio), iki 11 a. vidurio apgyveno Rytų Europos stepes (arabų šaltiniai jas vadino Kipčiakų stepėmis – Dašt-e Kipčak) iki Dunojaus. Kipčiakų vakarinė atšaka Vakarų Europos šaltiniuose vadinama kumanais, rusų šaltiniuose – polovcais (liet. poloviečiai). Kipčiakų gentys neturėjo vieno chano ir nesukūrė centralizuotos valstybės, tik laikinas gentines sąjungas. Vertėsi klajokline gyvulininkyste. Kai kurie Artimųjų Rytų valdovai iš belaisvių kipčiakų sudarydavo asmenines gvardijas (pvz., Egipto mameliukai). 13 a. pirmoje pusėje kipčiakų gyvenamas žemes užėmė mongolai ir sukūrė čia savo valstybę Aukso ordą (vadinama ir Kipčiakų chanatu). Iš kipčiakų genčių kilo daug giminingomis kalbomis kalbančių tautų (kazachai, karakalpakai, nogajai, karačiajai, kumykai, karaimai, Sibiro totoriai ir kiti).
-kumanai; -polovcai