Kpro istòrija
Ikivalstybiniai ir senovės laikai
Kipre žmonės apsigyveno prieš maždaug 10 000 metų. Jo rašytinė istorija (vartotas Kipro minojinis linijinis raštas, atėjęs iš Kretos) prasideda dalį salos 1450 pr. Kr., faraono Tutmozio III laikais, užėmus egiptiečiams. Vėlesniais laikais saloje apsigyveno kitų Viduržemio jūros šalių prekeiviai ir jūrininkai. Apie 1400 pr. Kr. ateiviai, manoma, iš Arkadijos, įkūrė pirmąją graikų koloniją; Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje dauguma Kipro gyventojų kalbėjo graikiškai. Jie įkūrė šešias senovės graikų Kipro karalystes: Kurioną, Pafą, Marioną, Solą, Lapitą ir Salaminą.
Apie 800 pr. Kr. atsirado finikiečių kolonijų. Viduržemio jūros pakrantėse keičiantis vyraujančioms valstybėms Kipras patekdavo į jų priklausomybę. 8 a. pr. Kr. pabaigoje–apie 663 pr. Kr. Kiprą valdė Asirija, nuo 550 pr. Kr. – Egiptas, nuo 525 pr. Kr. – Persija. 6 a. pr. Kr. antroje pusėje nukaldintos pirmosios Kipro monetos. Valdant Persijai Salamino miesto karalius Euagoras, remiamas Atėnų, suvienijo salos miestus-valstybes ir 391 pr. Kr. sukilo, bet 381 pr. Kr. pralaimėjo.
Per vėlesnius tūkstantį metų Kiprą valdė įvairios imperijos. Aleksandrui Makedoniečiui 333 pr. Kr. sumušus Persijos valdovą Darėją III Kodomaną, Kipro karaliai dalyvavo Aleksandro Makedoniečio žygiuose, po jo mirties (323) Kipras atiteko Ptolemajų Egiptui, buvo jo provincija, kurią valdė strategai. 58 pr. Kr. Kiprą prisijungė Roma; kartu su Kilikija jis sudarė provinciją, kurios vienas pirmųjų prokonsulų buvo Ciceronas. Nuo 22 pr. Kr. Kipras buvo provincija, valdoma prokonsulų. Kitus 600 m. truko ramus, be karų ir didesnių sukilimų, laikotarpis; klestėjo architektūra, apie 45 čia pamokslavo apaštalas Paulius, dauguma Kipro gyventojų iki Konstantino I valdymo, manoma, tapo krikščionimis.
romėnų teatras Kurione (1 a.)
395–1191 Kipras priklausė Bizantijos imperijai. Kipro Bažnyčia priklausė Rytų vyskupijai, kuri formaliai buvo valdoma iš Antiochijos, bet vėliau ji liko autokefalinė (tokią privilegiją 488 jai suteikė imperatorius Zenonas).
Viduriniai amžiai ir naujieji laikai
Pagal imperatoriaus Justiniano II ir kalifo Abd al Maliko susitarimą 688–965 Kipras faktiškai buvo neutrali teritorija (formaliai – Bizantijos ir Kalifato bendra valda), vėliau vėl atiteko Bizantijai. 1191 salą užėmė Anglijos karaliaus Ričardo I Liūtaširdžio vadovaujamas kryžininkų laivynas. Ričardas I Liūtaširdis pardavė salą nuverstam Jeruzalės karaliui Gi de Luzinjanui. Paskutinio Luzinjanų dinastijos karaliaus Jokūbo II žmona Venecijos didikė Caterina Cornaro 1489 perleido Kiprą Venecijai.
Po 82 Venecijos valdymo metų Kiprą 1570 užėmė turkai ir valdė salą iki 1878, kai Turkija pralaimėjo 1877–78 karą su Rusija. Turkija siekė sutrukdyti Rusijai plėsti įtaką iki Dardanelų ir 1878 perleido Kiprą administruoti Didžiajai Britanijai, kuri čia įkūrė karinę bazę. 1914 Turkijai stojus į I pasaulinį karą Vokietijos pusėje, Didžioji Britanija aneksavo Kiprą (1915 Didžioji Britanija žadėjo Graikijai už stojimą į karą Antantės pusėje jai perduoti Kiprą; dėl provokiško Graikijos karaliaus laikysenos pasiūlymas atmestas). 1925 sala oficialiai tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Vietos gyventojai graikai iš pradžių palankiai sutiko permainas, nes tikėjosi, kad Kipras bus perduotas Graikijai (enozis). Tokiems reikalavimams griežtai nepritarė Kipro turkai. 1931 nepasitenkinimas peraugo į didelius maištus Nikosijoje. Didžioji Britanija numalšino maištus, paleido įstatymų leidžiamąją tarybą ir uždraudė politines partijas.
Pasibaigus II pasauliniam karui enozio judėjimas atgijo. Didžioji Britanija 1946 pasiūlė salai platesnę autonomiją, bet gyventojai siūlymą atmetė. Siekdamas išvengti populiarėjančių komunistų įtakos 1948 Citijaus vyskupas M. Muskas (1950 jis tapo Kipro arkivyskupu Makariju III) pradėjo organizuoti enozį per Kipro Bažnyčią. Į Didžiosios Britanijos pareiškimą, kad dėl strateginių interesų salos politinio statuso keisti neįmanoma, buvo atsakyta ginkluotais veiksmais. 1955 Graikijos kariuomenės pulkininkas G. T. Grivasas organizavo pogrindinę Kipro tautos išvadavimo organizaciją (EOKA). 1956 pradžioje Didžioji Britanija ištrėmė Makariją III ir Kirenijos vyskupą į Seišelių salas. Gyventojų protestai buvo tokio masto, kad vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį. Įsikišus Jungtinėms Tautoms 1957 Makarijas III buvo paleistas, bet jam uždrausta grįžti į Kiprą. Bijodami Kipro prijungimo prie Graikijos, Kipro turkai reikalavo salą padalyti arba sugrąžinti Turkijai; juos rėmė Turkija.
Kipro Respublika
Pagal 1959 Ciuricho ir Londono susitarimus nutarta įkurti nepriklausomą Kipro respubliką (paskelbta 1960 08 16; 1963 nepriklausomybės dieną nutarta švęsti 10 01). Didžioji Britanija Kipre pasiliko 2 karines bazes. Pirmuoju Kipro prezidentu 1959 išrinktas Makarijas III aktyviai rėmė antikolonialistines idėjas, Kipras buvo svarbus Neprisijungusiųjų šalių judėjimo narys.
kipriečiai sveikina automobiliu važiuojančius G. T. Grivasą (kairėje) ir Makariją III (Nikosija, 1964 09 28)
Pasikeitus Kipro politiniam statusui iškilo salos turkų ir graikų bendruomenių prieštaravimai. 1963 pasiūlius konstitucijos pataisas, pagal kurias būtų panaikinta turkų mažumos veto teisė įstatymų leidyboje, prasidėjo gyventojų susirėmimai. Graikijai ir Turkijai pagrasinus įsikišti, Jungtinės Tautos 1964 03 įvedė daugianacionalines taikos palaikymo pajėgas. Kovos tęsėsi, iš Graikijos ir Turkijos slapta atvykdavo karinių dalinių. 1968 ir 1973 Makarijas III buvo perrinktas prezidentu, bet 1974 06 jį privertė emigruoti Graikijos karininkų vadovaujama Kipro nacionalinė gvardija, kuri nepritarė jo atsisakymui prijungti salą prie Graikijos. Prezidentu tapo laikraščių leidėjas buvęs EOKA narys N. Sampsonas, kurį, po savaitės išsilaipinus Turkijos kariuomenei, pakeitė Atstovų Rūmų pirmininkas G. Kleridis. Turkija pradėjo kontroliuoti Kipro šiaurinę dalį (38 % salos teritorijos), 200 000 Kipro graikų pabėgo į salos pietus, 20 000 turkų – į šiaurę. Dėl šių įvykių Graikijoje krito valdančioji karinė chunta.
1975 02 13 Turkijos kontroliuojamoje Kipro dalyje buvo paskelbta marionetinė Kipro turkų valstybė, jos prezidentu tapo R. R. Denktaşas. 1975 04 prasidėjo Jungtinių Tautų prižiūrimos derybos dėl graikų ir turkų dalių federacijos, bet jos nutrūko, kai 1983 R. R. Denktaşas paskelbė savo bendruomenę nepriklausoma valstybe (Šiaurės Kipro turkų respublika; ją pripažino tik Turkija). 1985 05 šiaurinės dalies gyventojai referendumu patvirtino Šiaurės Kipro turkų respublikos konstituciją. 20 a. 9 dešimtmetyje Kipro ūkis klestėjo dėl užsienio paramos, turizmo ir dėl to, kad tarptautinis verslas perkėlė finansinių operacijų centrą iš Libano pilietinio karo apimto Beiruto į Kiprą. Į salos šiaurę atsikėlė apie 40 000 emigrantų iš Turkijos. Daug kartų Jungtinių Tautų iniciatyva atnaujintos derybos dėl salos dalių sujungimo buvo nesėkmingos. Kipro suvienijimo klausimą iškėlė ir Europos Sąjunga.
Kipras 21 amžiuje
2002 12 Europos Sąjunga pakvietė Kiprą tapti jos nariu (su sąlyga, kad abi salos dalys patvirtintų Jungtinių Tautų planą įkurti federacinę Kipro valstybę pagal Šveicarijos pavyzdį; jos prezidentai keistųsi rotacijos principu). Europos Sąjungos iniciatyva 2004 04 įvyko referendumas. 2/3 graikų planui nepritarė, 2/3 turkų jį priėmė, vis dėlto 2004 05 01 Kipras tapo Europos Sąjungos nariu. Kaip kompensaciją Europos Sąjunga sušvelnino šiaurinės dalies ekonominį embargą, 1974 įvestą Europos ekonominės bendrijos (per salos graikiškąją dalį leista įvežti į Europos Sąjungą daugumą salos šiaurinėje dalyje gaminamų prekių). 2008 01 01 Kipras prisijungė prie euro zonos. 2008 04 per sieną, skiriančią padalytos Kipro sostinės Nikosijos šiaurės (turkų) ir pietų (graikų) sektorius, atidarytas perėjimo punktas. 2008–13 Kipro prezidentas buvo Darbo žmonių pažangos partijos generalinis sekretorius Dimitris Christofijas (vienintelis Europos Sąjungoje valstybės vadovas komunistas), 2013 prezidentu išrinktas dešiniojo centro Demokratinio susivienijimo vadovas Nikosas Anastasiadis (2018 perrinktas). Jo ir turkiškosios salos dalies vadovo Mustafos Akinci 2016, 2017 derybos dėl Kipro suvienijimo (surengtos tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms) buvo nerezultatyvios. Svarbiausias strateginis Kipro užsienio partneris – Jungtinės Amerikos Valstijos; jo narystei NATO priešinasi Turkija (šiaurinėje salos dalyje tebelaiko daugiau kaip 35 000 karių). 2023 prezidento rinkimus laimėjo nepriklausomas kandidatas Nikosas Christodoulidesas.
Nuo 1960 Kipras – Jungtinių Tautų, nuo 1961 Tautų Sandraugos narys.