Klaipėdos kraštas 1919–39

Klapėdos krãštas, Lietuvos istorinis regionas, Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis palei Nemuno žemupį ir Baltijos jūrą.

Iš šiaurės į pietus tęsiasi 140 kilometrų. Plotas 2848 km2 (su Kuršių nerija). Sudarė dalis dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko, Kretingos rajonų ir Pagėgių savivaldybių teritorijų, Klaipėdos ir Neringos miestai (žml.). Krašto ribas lėmė 1422 Melno taikos sutartis. Nuo seno kraštas yra vakarinių baltų etninė teritorija. Kaip administracinis teritorinis vienetas (žml.) oficialiai gyvavo 1919 06 28–1939 03 22. Oficialiai Klaipėdos kr. terminas susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo per Paryžiaus (Versalio) taikos konferenciją, po Antrojo pasaulinio karo tapo istoriniu (vartojamu tik aptariant ir nagrinėjant praeitį).

Klaipėdos kraštas 1919–39

Padėtis po Pirmojo pasaulinio karo

Pagal 1919 06 28 Versalio taikos sutartį Klaipėdos kr. buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos valdymui, Nemunas nuo Gardino iki žiočių – internacionalizuotas. Iki sutarties ratifikavimo kraštas buvo paliktas Vokietijos globai, jį nuo 1919 07 29 laikinai administravo Vokietijos paskirtas krašto komisaras V. Lambsdorfas. Dar 1919 06 16 vokiečių partijos sušaukė vadinamąjį Priešparlamentį (vokiečių k. Vorparlament), šis sudarė vykdomosios valdžios instituciją Darbo komitetą (vokiškai Arbeitsausschuss). Ambasadorių konferencija 1920 01 25 nusprendė Prancūzijai pavesti atstovauti krašto gyventojų diplomatiniams reikalams. 1920 02 15 krašto valdymą perėmęs Prancūzijos generolas D. J. Odry 1920 02 17 įteisino vokiečių įkurtą 7 narių Darbo komitetą – jį pavadino Direktorija, paliko galioti naujajai krašto tvarkai neprieštaraujančius Vokietijos įstatymus.

Klaipėdos kr. valdymą perėmus Prancūzijai, vokiečiai ir toliau bandė kurti vadinamąją Klaipėdos laisvąją valstybę. Tam tikslui panaudojo provokišką politinę organizaciją Heimatbund. Krašto buvusius valdininkus Vokietijos valdžia laikė laikinai išėjusiais atostogų. Buvo ignoruojamas Mažosios Lietuvos tautinės tarybos 1918 11 30 nutarimas (Tilžės Aktas) Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos valstybės. Vykdydama šią nuostatą 1920 02 21 Taryba priėmė nutarimą dėl krašto prijungimo prie Lietuvos.

Dėl Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktyvios veiklos ir protestų D. J. Odry į Direktoriją papildomai paskyrė E. Simonaitį ir M. Reidį. Lietuvos valstybė krašte turėjo savo karinį atstovą, konsulatą. Krašto valdymą bandė pertvarkyti 1920 06 paskirtas civilinis (nuo 1921 05 – vyriausiasis) komisaras G. Petisné: sudarė 20 narių Direktorijos patariamąją instituciją – Valstybės tarybą (pakvietė tik 3 lietuvius), Direktorijos pirmininku paskyrė nutautusį lietuvį V. Steputaitį, kuris vadovavosi vokiškais interesais, darė nuolaidų Lenkijai (buvo atidarytas jos konsulatas). Klaipėdos kr. lietuviai buvo nepatenkinti padėtimi, kuri susiklostė dėl prancūzų nuolaidžiavimo vokiečiams ir lenkams; 1922 02 iš Direktorijos pasitraukė E. Simonaitis. Lietuvai buvo nepriimtini krašto vokiečių planai įkurti Klaipėdos laisvąją valstybę. Dar 1920 03 20 į Lietuvos Tarybą buvo kooptuoti Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai V. Gaigalaitis, M. Jankus, K. Lėkšas ir J. Strekys.

Krašto prijungimas prie Lietuvos Respublikos

1921 11 11 Lietuvos Respublikos Steigiamasis seimas priėmė nutarimą Klaipėdos kr. prijungti prie Lietuvos valstybės. 1922 pabaigoje krašte imta rengti Lietuvos Respublikos valdžios remiamą sukilimą. Jam vadovauti 1922 12 22 iš Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narių buvo sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1923 01 09 jis paskelbė, kad Direktorijos ir Valstybės Tarybos veikla nutraukiama, Klaipėdos kr. ima valdyti Gelbėjimo komitetas ir E. Simonaičio vadovaujama Direktorija. 1923 01 10 į Klaipėdos kr. teritoriją įžengusi apie 1500 sukilėlių (iš jų apie 300 buvo klaipėdiškiai) rinktinė 01 15 užėmė Klaipėdą (Klaipėdos krašto sukilimas). 01 19 Gelbėjimo komiteto skyrių suvažiavimas Šilutėje (Visuotinis Klaipėdos krašto seimas), pasivadinęs aukščiausia krašto atstovybe, paskelbė, kad kraštas autonomijos teisėmis prijungiamas prie Lietuvos Respublikos. 01 24 Lietuvos Seimas šį nutarimą ir ankstesnę 1921 11 11 Steigiamojo Seimo rezoliuciją patvirtino.

paminklas vieningai Lietuvai Arka Klaipėdoje (2003, skulptorius A. Sakalauskas, architektas R. Krištapavičius)

Ambasadorių konferencijos komisarai pareikalavo Lietuvos Respublikos vyriausybės krašte atkurti buvusią tvarką, į Klaipėdos uostą įplaukė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivai. Po Lietuvos vyriausybės, Antantės ir krašto atstovų derybų 1923 02 15 buvo sudaryta nauja Direktorija, kuri turėjo kraštą valdyti kol įsigalios Klaipėdos krašto konvencija. 02 16 Ambasadorių konferencija Klaipėdos kr. valdymą autonominėmis teisėmis perdavė Lietuvos Respublikai. Vietoj paleistos Klaipėdos kr. Valstybės tarybos 1923 02 20 buvo sudaryta Krašto taryba, uždarytas Lenkijos konsulatas. Kovą į Klaipėdą atkeltas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pulkas, panaikinta Lietuvos Respublikos ir krašto muitų siena. 1923 02 24 Lietuvos vyriausybė aukštuoju įgaliotiniu derėtis su Antantės atstovais paskyrė A. Smetoną, vėliau – sukilimo vadą J. Budrį, 05 07 paskelbė Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą. Pagal jį Lietuvos Respublikos vyriausybė kraštą valdė pereinamuoju laikotarpiu.

Klaipėdos kr. prisijungimui prie Lietuvos valstybės pirmieji pasipriešino komunistai: pasinaudoję ūkio suirute, 1923 04 06 jie Klaipėdoje sukėlė riaušes, kurias parėmė (vėliau ir vadovavo) Heimatbundo nariai. Per riaušes žuvo 4 žm., krašte buvo paskelbta karo padėtis. Riaušes numalšinus, padėtis netrukus stabilizavosi. 1923 05 krašte kaip vienintelė mokamoji ir atsiskaitymų priemonė įvestas litas. Lietuvos susisiekimo ministerija ėmė valdyti jūrų uostą, geležinkelius, paskelbtas lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimo administracinėse įstaigose įstatymas. 05 08 tarp Lietuvos ir Antantės valstybių buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija su priedais ir Klaipėdos krašto statutas. Kraštas tapo tarpautiniu mastu pripažinta sudėtine Lietuvos Respublikos dalimi. Dabartinė istoriografija Klaipėdos kr. sukilimą ir krašto prijungimą vertina kaip vieną drąsiausių ir sėkmingiausių nepriklausomos Lietuvos Respublikos politinių akcijų. Pagal statutą ir konvenciją kraštą valdė Lietuvos valstybė, krašto autonomijos garantais su kontrolės teise tapo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Kraštui buvo suteikta įstatymų leidimo, teismo, administracijos, švietimo ir iš dalies finansinė autonomija, palikti galioti svarbiausi senieji Vokietijos įstatymai, priimta naujų.

Įstatymų leidžiamoji institucija buvo krašto Seimelis, vykdomoji – Direktorija, patariamoji – Ūkio taryba. Jų kompetencijai priklausė apskričių ir valsčių administravimas, švietimas, teismas, religijų reikalai, socialinis aprūpinimas, vietiniai geležinkeliai, plentai, krašto policija. Lietuvos Respublikos prezidento skiriamas Klaipėdos kr. gubernatorius prižiūrėjo, kaip vykdomos autonomijos nuostatos. Lietuvos valdžiai priklausė krašto apsauga, paštas, ryšiai, valstybinės reikšmės geležinkeliai, plentai, uostas, muitai, pasienio ir jūros policija.

Teritorija ir gyventojai

Klaipėdos kr. sudarė 4 administraciniai teritoriniai vienetai: Klaipėdos miestas, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys (apie 5 % Lietuvos Respublikos ploto). 1925 01 20 gyventojų surašymo duomenimis, krašte gyveno 141 650 žm., iš jų 71 960 (50,8 %) lietuvių, bet 34 340 (24 % krašto gyventojų) jų, pabrėždami, kad skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais (arba dvikalbiais), 59 300 (41,9 %) vokiečių ir 10 360 (7,3 %) kitų tautybių. Dėl lietuvių kalbos draudimo mokyklose ir kitur iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis krašto lietuvių buvo nutautinti, todėl jie linko į vokiečių pusę; kai vokiškųjų partijų agitatoriai ragindavo burtis į vadinamąją klaipėdiškių tautą, aiškindavo, kad yra 2 tautos, bet viena kultūra. Klaipėdos krašto konvencija suteikė teisę gyventojams apsispręsti dėl pilietybės, 1925 02 Lietuvos Respublikos ir Vokietijos susitarimas – ir teisę Vokietijos pilietybę priėmusiems piliečiams išvykti į Vokietiją.

1925–33 iš Klaipėdos kr. išvyko 17 730 asmenų (Vokietijos valdžia ragino savo piliečius iš krašto neišvykti). Į kraštą atvykdavo išeivių iš Rytų Prūsijos (ypač nuo 1933, į Vokietijos valdžią atėjus naciams). Gyventojų tautinė sudėtis iki 1939 mažai keitėsi. Dauguma tikinčiųjų (1925 – 91,7 %) buvo evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai, 5,3 % – katalikai. Daugiausia krašto gyventojų (43,8 %) dirbo žemės ūkyje, 10,5 % – pramonėje arba vertėsi amatais. 45 % lietuvių buvo valstiečiai, 35 % – darbininkai, 15 % – rentininkai, 5 % – pirkliai, pramonininkai, amatininkai, dvarininkai ir tarnautojai, vokiečių – atitinkamai 15, 25, 40 ir 20 %. 1923 krašte veikė keletas profesinių sąjungų organizacijų (apie 4000 narių).

Ūkio raida

Dauguma Klaipėdos kr. pramonės įmonių buvo sutelkta Klaipėdoje: veikė celiuliozės fabrikas, 2 laivų statybos ir remonto įmonės, trašų gamykla Union, 2 alaus daryklos ir kitos. Krašte veikė plytinių, skerdyklų, lentpjūvių, malūnų, dirbo daug amatininkų. 1923 kraštui prisijungus prie Lietuvos Respublikos, pagal Klaipėdos krašto konvenciją ūkį plėtoti galėjo Lietuvos valstybės valdžia, krašto autonomijos valdžia, privačios bendrovės, įmonės, asmenys, kitų šalių piliečiai. Krašte buvo įkurti Maisto, Pienocentro, Lietūkio, Žuvies, Lietuvos eksporto ir kitų Lietuvos Respublikų bendrovių skyriai. Krašto valdžia globojo senąsias įmones, buvo steigiamos naujos pramonės įmonės. 1939 pradžioje krašte veikusios 190 įmonių (14,4 % veikusių Lietuvos Respublikoje) gamino apie 30 % Lietuvos pramonės produkcijos; jose dirbo apie 9800 žm. (25,6 % dirbusių Lietuvos Respublikos įmonėse). Daugiau kaip 30 % pramonės gaminių buvo eksportuojama. Kai kurie jų – celiuliozė, fanera, degtukų šiaudeliai, trąšos (visi – 100 %), medvilniniai verpalai (60 %) – sudarė didžiąją dalį Lietuvos eksporto.

Didėjo Klaipėdos, kaip Lietuvos vienintelio uosto, reikšmė: per jį ėjo 70–80 % eksporto (nors dėl įtemptų santykių su Lenkija nutrūko miško tranzitas Nemunu). Krašto gyventojai dėl ūkinių, dažnai ir politinių priežasčių, veikiami Lietuvai priešiškos krašto vokiškųjų organizacijų ir Vokietijos propagandos, vengė suartėti su Lietuvos Respublika. Vokietija 1928 pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai, bet jos revanšistiniai sluoksniai viešai, o vyriausybė slapta rėmė Lietuvai priešiškus veikėjus, organizacijas, trukdė Lietuvos vyriausybei vykdyti krašto integracijos į visos Lietuvos ekonominę, politinę ir visuomenės sistemą politiką.

Dėl didelės Lietuvos kaimo konkurencijos Klaipėdos kr. prijungimas prie Lietuvos valstybės buvo nenaudingas jo valstiečiams. 1930 visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, krašte buvo 12 565 ūkiai, 90,5 % jų (11 365) – nedideli (1–30 ha). Nedideliems ūkiams priklausė 103 790 ha naudmenų (ūkiui vidutiniškai 8,3 ha); didelių ūkių (30–100 ha) buvo 1070 (8,5 %), jiems priklausė apie 48 500 ha (vidutiniškai po 43,5 ha ūkiui). Dvarams (100 ha ir daugiau), kurių buvo 130, priklausė apie 28 500 ha naudmenų, vidutiniškai po apie 220 hektarų. Ūkiuose dirbo apie 41 000 žmonių. Klaipėdos kr. prisijungus prie Lietuvos Respublikos, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos sumažėjo, ypač nuo 1934, kai dėl krašto nacių teismo Kaune Vokietija politiniais tikslais paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Lietuvos valdžia rėmė ūkininkus, lengvino jų kreditavimą, mokėjo priedus už gyvulių eksportą. Krašto žemės ūkio produktų eksportas 1938 sudarė didelę dalį Lietuvos Respublikos eksporto (pvz., sūrių – 99 %, galvijų – 53 %, kiaulių – 16 %). Krašto ūkininkai būrėsi į Klaipėdos krašto ūkininkų draugiją, Laukininkų centrą ir kitas kultūrines, ūkines ir politines organizacijas.

Švietimo plėtra

Klaipėdos kr. valdant Prancūzijai, išliko Vokietijos švietimo sistema, visuotinis 6–14 m. vaikų mokymas. 1923 05 11 Direktorijos įsakymu, t. p. Klaipėdos krašto statutu lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos oficialiomis krašto kalbomis, bet valdininkai ir mokytojai vokiečiai (krašte jų buvo dauguma) lietuvių kalbos nemokėjo. Praktiškai kalbų lygiateisiškumo nebuvo paisoma, nors Lietuvos Respublikos valdžia ir rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidyba, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos dėstymu mokyklose, siekė suvienodinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos mokyklų programas. Lietuvos valdžios vykdomai švietimo pertvarkai priešinosi krašto vokiečiai, trūko lietuvių kalbą mokančių mokytojų. 1929 iš 221 Direktorijos išlaikomų pradinių mokyklų tik 57 (25,7 %) dėstomoji kalba buvo lietuvių. 1933 Vokietijos kancleriu išrinkus A. Hitlerį, krašto mokyklose ėmė plisti nacizmo ideologija. 1933 Klaipėdos krašte veikė 23 amatų mokyklos, nuo 1936 – valstybinė amatų mokykla, 3 lietuviškos gimnazijos; 1934 Lietuvos Respublikos valdžia įsteigė Prekybos institutą, 1935 – Klaipėdos pedagoginį institutą.

Integruoti Klaipėdos kr. mokyklas į Lietuvos švietimo sistemą buvo sunku, pvz., 1929 patikrinus 102 krašto mokyklas (4 lietuviškas, 7 mišrias, 91 vokišką), nustatyta, kad vokiečių kalba dėstyta ir tose mokyklose, kurių dauguma mokinių buvo lietuvininkai; iš 148 mokytojų tik 17 gerai mokėjo lietuvių kalbą, 46 mokėjo menkai, 85 – nemokėjo, 35 buvo Vokietijos piliečiai. Vokiškose mokyklose buvo tendencingai mokoma Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos mokoma iš vokiškų vadovėlių. 1934 krašto gubernatūroje atsirado referento švietimo reikalams pareigybė; referentas turėjo kontroliuoti pradinių mokyklų darbą, bet provokiška Direktorija uždraudė įsileisti referentą į mokyklas. Už Klaipėdos krašto statuto pažeidimus krašto gubernatorius nušalino Direktoriją, buvo iškelta baudžiamoji byla. Lietuvos Respublikos valdžios pastangos gerinti lietuvininkų švietimą nuolat sulaukdavo krašto vokiečių pasipriešinimo, išpuolių Vokietijos spaudoje.

Lietuviškų organizacijų kūrimas

Lietuvos Respublikos valdžia rėmė daugelį lojalių Klaipėdos kr. lietuviškų organizacijų. Po Pirmojo pasaulinio karo aktyviai veikusi Santaros organizacija turėjo chorų, puoselėjo lietuvių kalbą, rėmė Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos idėją. Vėliau daugiau reiškėsi Lietuvos šaulių, Savanorių sąjungos skyriai, kūrėsi naujų draugijų ir sąjungų. Jų veiklai koordinuoti 1934 buvo įkurtas Lietuviškų organizacijų komitetas, 1935 – Lietuvos Vakarų sąjunga, 1938 – Lietuvos aktyvistų sąjunga.

Vokiečiai kaip atsvarą lietuviškoms organizacijoms kūrė vokiškas organizacijas. Krašte pradėti steigti Lietuvoje veikiančių partijų (socialdemokratų, ūkininkų, tautininkų ir kitų) skyriai. Nuo 1923 lietuvininkai būrėsi į savo partijas: įkurta Mažųjų laukininkų susivienijimas, Gaspadoriškoji autonomijos sąjunga ir kitos; jos turėjo atstovų 1923 11 įsteigtoje Krašto taryboje. Krašte veikė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą susikūrusi Socialdemokratų partija ir 1918 įkurtos Lietuvos komunistų partijos organizacija, kuri įsteigė legalią Klaipėdos krašto darbininkų partiją ir kurį laiką jai vadovavo. 1924 atskleidus vokiečių separatistų rengiamą ginkluotą pučą, buvo sustiprintas Lietuvos šaulių sąjungos krašto skyrius (1925 buvo 20 būrių, apie 400 narių). Iki 1925 veikė Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, 1926–39 – jo pavyzdžiu Prūsų lietuvininkų susivienijimas.

Nacionalsocialistų veiklos stiprėjimas

1923 Klaipėdos kr. prisijungus prie Lietuvos Respublikos, vokiečių politikai 1923 Heimatbundą pertvarkė į visuomeninę organizaciją Kultūrbundą. Ji skatino ir koordinavo priešišką Lietuvos valstybei veiklą. 1925 Kulturbundas buvo pertvarkytas į Klaipėdos krašto žemės ūkio partiją ir Klaipėdos krašto tautos partiją: jos propagavo vokiečių nacionalistų ir revanšistų idėjas. 1928 įsteigtas slaptas Vokietijos nacionalsocialistų partijos krašto skyrius. 1933 Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, Klaipėdos kr. vokiškos partijos buvo pertvarkytos į nacistines Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą ir Socialistinę tautos sąjungą; jų veiklą koordinavo 1933 Berlyne įsteigtas Rytprūsių organizacijų centras. 1934 krašte imta telkti sukarintas formuotes, smogikų būrius, terorizuoti lietuvius, rengti sukilimą. 1934 pabaigoje Lietuvos vyriausybė uždraudė nacių partijas, uždarė laikraščius, suėmė vadus (iš viso 142 asmenis). Nacių Vokietija nesėkmingai bandė paveikti Lietuvos valdžią paskelbdama ekonominę boikotą. 1935 03 pirmajame iki 1945 Europoje nacių teisme Kaune krašto nacių vadovai E. Neumannas (noimanininkai), T. Sassas ir kiti buvo nuteisti; tai buvo ryžtingas Lietuvos Respublikos vyriausybės žingsnis ir pirmasis tarptautinės reikšmės nacių pralaimėjimas: 1934 prijungti krašto prie Vokietijos naciams nepavyko.

Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir nacių Vokietijai reikalaujant, 1938 Lietuvos valdžia buvo priversta paleisti nuteistus Klaipėdos krašto nacių vadus; jų veikla ilgainiui aktyvėjo. Vokietijos valdžia vis atviriau kišosi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus – 1938 03 pareikalavo atšaukti krašte karo padėtį, panaikinti cenzūrą, riboti gubernatoriaus įgaliojimus. 1938 10 A. Hitleris pasirašė slaptą direktyvą kariuomenei būti pasiruošusiai okupuoti Klaipėdos kraštą. 1938 10 vokiečių nacionalistai visas krašto vokiškąsias organizacijas sujungė į pronacistinę organizaciją Kulturverbandą; netrukus joje buvo 40 000–60 000 narių. 1938 12 laimėję Seimelio rinkimus, krašto vokiečiai reikalavo kraštą prijungti prie Vokietijos. Krašte SS pavyzdžiu buvo sukurtos nacių tvarkos tarnybos, pagalbinė vokiečių policija, smogikų būriai, kurie terorizavo lietuvius, kitus Lietuvai lojalius krašto gyventojus. Lietuvos Respublikos valdžia ir lietuvininkai iki 1939 pradžios priešinosi Vokietijos planams Klaipėdos krašte.

Krašto prijungimas prie nacių Vokietijos

1939 03 15 okupavusi Čekiją, 1939 03 20 nacistinė Vokietija, įsitikinusi, kad Vakarų valstybės taikstosi su agresija, ultimatumu pareikalavo, kad Lietuva nedelsdama Klaipėdos kr. perduotų Vokietijai. Negalėdama jėga priešintis prievartai, Lietuva 03 22 buvo priversta pasirašyti krašto perdavimo Vokietijai sutartį. 03 23 kraštą užėmė Vokietijos kariuomenė. Lietuvos Respublika prarado 5 % teritorijos, 6 % gyventojų, buvo suvaržyta galimybė naudotis uostu, atsirado apie 18 000 pabėgėlių, panaikinta krašto autonomija.

Krašto gyventojai buvo suskirstyti į reicho vokiečius ir reicho valdinius; prie pastarųjų priskirti iš krašto nepasitraukę lietuviai tapo beteisiais žmonėmis, ne visais duomenimis, apie 180 krašto lietuvių veikėjų buvo įkalinta koncentracijos stovyklose (pvz., E. Simonaitis), kitaip represuota; daug jų žuvo. Lietuvos Respublika neteko apie 180 mln. litų, 1923–39 investuotų į krašto ūkį. Naciai uždarė lietuviškas mokyklas, draugijas, spaudą. Per Antrąjį pasaulinį karą nemažai krašto lietuvių atsidūrė Vokietijoje. Baigiantis SSRS–Vokietijos karui (1944 pabaiga–1945 pradžia) daugelis Klaipėdos kr. gyventojų buvo evakuota, nemažai žuvo nuo puolančios SSRS kariuomenės, likę krašte patyrė sovietines represijas.

Klaipėdos krašto atitekimas Lietuvai

Per Klaipėdos operaciją 1945 01 28 SSRS kariniai junginiai užėmė Klaipėdą, 02 04 – Kuršių neriją. 1945 03 krašte buvo likę 10 000 gyventojų. Remiantis Sąjungininkų ir SSRS susitarimais (priimtais Teherano bei Jaltos konferencijose), Klaipėdos kr. buvo prijungtas prie Sovietų Sąjungos reokupuotos Lietuvos (LSSR), ir Klaipėdos krašto terminas tapo istoriniu.

L: R. Valsonokas Klaipėdos problema Vilnius 1989; P. Žostautaitė Klaipėdos kraštas 1923–1939 Vilnius 1992; M. Brakas Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija Vilnius 1995; V. Žalys Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 metų Lüneburg 1993; 1923 m. sausio įvykiai Klaipėdoje / Acta Historica Universitatis Klaipedensis t. 4 Klaipėda 1995; I. Chandavoine Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po jo (1920–1932) Vilnius 2003; Lietuvos istorija t. 10 Vilnius 201315.

587

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką