klarnètas (it. clarinetto < lot. clarus – aiškus), didỹsis klarnètas, muzikos instrumentas – chromatinis liežuvėlinis aerofonas.
Sandara
klarnetas
Alto–soprano tesitūros klarnetų šeimos instrumentas. Šiuolaikinio klarneto korpusą sudaro 67–71 cm ilgio ir 1,5 cm skersmens tiesus cilindriškas vamzdis. Turi snapo pavidalo pūstuką su viengubu liežuvėliu, truputį išgaubtą jungiamąją dalį, taurės pavidalo žiotis. Pagrindinės 6 skylutės be vožtuvėlių, kitos – dangstomos vožtuvėlių ir svirtelių mechanizmu. Būna B ir A derinimo, diapazonas atitinkamai d–f3 (b3) arba cis–e3 (a3). Nãtos su smuiko raktu rašomos transponuojant: klarneto B didžiąja sekunda arba klarneto A mažąja tercija aukščiau, negu skamba.
Paplitimas
Naudojamas orkestruose, kameriniuose ansambliuose. Simfoniniame orkestre (klarnetas naudojamas nuo 18 a. pabaigos) dažniausiai būna 2–4 klarnetai, pučiamųjų instrumentų orkestre naudojamas tik B derinimo klarnetas. Manoma, patobulinęs senovės prancūzų instrumentą šalamają klarnetą apie 1700 sukonstravo meistras iš Niurnbergo J. K. Denneris. Vienas pirmųjų koncertą klarnetui ir orkestrui sukūrė W. A. Mozartas.
Klarnetas Lietuvoje
Lietuvoje plito nuo 18 a. pradžios (1728 klarnetas buvo Pašiaušės kolegijos orkestre). 20 a. pirmoje pusėje klarnetą tobulino Rygos lietuvių klarnetininkas ir kompozitorius P. Stankevičius; klarnetus kartais darydavo liaudies muzikantai, meistrai. 19 a.–20 a. pirmoje pusėje groti klarnetu buvo mokoma didikų ir kitose muzikos mokyklose, 1923–39 Klaipėdos, 1925–33 Kauno muzikos mokykloje, 1933–43 ir 1944–49 Kauno konservatorijoje. Nuo 1949 klarneto klasė veikia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 Lietuvos konservatorija, 1992–2004 Lietuvos muzikos akademija), groti klarnetu mokoma muzikos mokyklose. Klarneto muzikos solo koncertų surengė A. Budrys. Lietuvių kompozitoriai sukūrė kūrinių klarnetui.
Petro Mateikos klarnetų kolekcija
1352
1042