klasiczmas teatrè. Klasicizmo laikotarpiu statyta monumentalūs statiški spektakliai, būdinga emocinga, deklamacija pagrįsta vaidyba; tuo stengtasi išryškinti kūrinio idėją, pilietinius herojinius motyvus. Mažai paisyta istorinių veiksmo vietos bruožų, atsisakyta buitinių detalių. Dramoms privalomas vadinamasis trijų vienovių (veiksmo, vietos ir laiko) principas darė įtaką klasicizmo teatro spektaklių vaidybai ir scenografijai. Klasicizmo teatras sudarė prielaidas 18 a. atsirasti amplua sistemai.
Klasicistinis teatras suklestėjo 17 a. Prancūzijoje (Burgundijos rūmų teatre pastatyta J.‑B. Racine’o tragedijos; aktorės Du Parc, apie 1633–68, Champmeslé, apie 1642–98). Molière’as ir jo trupė (aktoriai M. Baronas, A. Lecouvreur) ištobulino klasicizmo teatro komedijos žanrą. 18 a. išryškėjo klasicistinio teatro šviečiamasis pobūdis (Voltaire’o ir jo sekėjų veikalai, aktorių Dumesnil, Clairon, Lekaino kūryba). Prancūzijos revoliucijos metais aktorius F.‑J. Talma ir kiti klasicistinio teatro veikėjai propagavo revoliucinę herojiką. 19 a. pirmoje pusėje ryškių vaidmenų sukūrė klasicistinio teatro aktorė Rachel. Prancūzijos klasicistinis teatras turėjo poveikio Vokietijos (J. W. Goethe’s ir F. Schillerio vėlyvoji kūryba), Didžiosios Britanijos (aktoriai T. Bettertonas, J. Ph. Kemble’is), kitų šalių dramaturgijai ir teatrui. Rusijos klasicistiniam teatrui (susiklostė 18 a. 4–6 dešimtmetyje) būdinga patriotinė tematika, šviečiamosios tendencijos (dramaturgai A. Sumarokovas, J. Kniažninas, aktoriai F. Volkovas, I. Dmitrevskis, T. Trojepolskaja).
Lietuvoje klasicizmo bruožų turėjo Vilniaus pilies (ypač 1632–48), Vilniaus jėzuitų ir kitų kolegijų mokyklinio teatro, didikų teatro (Oginskių, Radvilų, Tyzenhauzų), Vilniaus miesto teatro spektakliai. Statyta Vakarų Europos (P. Corneille’io, Molière’o, J.‑B. Racine’o, Voltaire’o) ir vietos dramaturgų (S. Paškovičiaus Meilės karas) dramos.