klasiczmo literatūrà. Iškėlę protą ir logišką tvarką aukščiau vaizduotės bei jausmų, klasicizmo estetikos atstovai sukūrė universalias meno kūrinio normas, kurios lėmė jo tematiką, sandarą, stilių. Prancūzijoje klasicistinės poezijos ir poetikos pradininku laikomas F. de Malherbe’as, jo pateiktą kalbos ir literatūros reformą įtvirtino Prancūzų akademija, kurios vienas svarbiausių tikslų buvo sukurti ir įteisinti visuotinai privalomas kalbos bei literatūros normas. Galutinai klasicizmo estetiką įtvirtino N. Boileau veikale Poezijos menas (L’Art poétique 1674), kuris turėjo didelę įtaką visos Europos literatūros raidai. Įsigalėjo hierarchinė žanrų sistema, jie pradėti skirstyti į aukštuosius ir žemuosius (ši priešprieša kiek modifikuotu pavidalu išliko iki šių dienų – aukštoji, arba elitinė, literatūra ir masinė literatūra). Prie aukštųjų žanrų priskiriami epas, tragedija, poema, odė, prie žemųjų – komedija, pasakėčia, satyra, prozos pasakojimai. Aukštųjų žanrų vaizdavimo objektas – reikšmingi valstybės, istorijos, mito įvykiai, jų herojai – monarchai, karvedžiai, mitų veikėjai, apskritai išskirtiniai žmonės. Žemųjų žanrų vaizdavimo objektas – žemojo ir viduriniojo socialinio sluoksnio kasdienio gyvenimo įvykiai. Kiekvienam žanrui būdinga griežtos normos ir formalieji požymiai, viename kūrinyje neleistina maišyti aukštojo ir žemojo stiliaus, tragiškojo ir komiškojo prado, heroikos ir kasdienybės. Didelę reikšmę turėjo iš antikinės retorikos perimta vadinamoji decorum taisyklė, reikalaujanti, kad visi kūrinio elementai – tema, herojai, įvykiai, stilius, eilėdara – būtų tarpusavyje suderinti. Nuo to, kiek kūrinys atitinka šią normą, didžia dalimi priklausė kūrinio viešasis vertinimas. Normatyvinį klasicizmo estetikos pobūdį itin pabrėžia dramoms privalomas vadinamasis trijų vienovių – veiksmo, vietos ir laiko – principas. Meninei kalbai keliami aiškumo ir grynumo reikalavimai, idealiu laikomas aforistiškas, intelektualiai sąvokinis stilius, atitinkantis klasikines retorikos taisykles. Aukščiausiu žanru laikyta tragedija, žymiausi jos atstovai Prancūzijoje – P. Corneille’is, J.‑B. Racine’as. Iškiliausi kitų žanrų kūrėjai: komedijos – Molière’as, pasakėčios – J. de La Fontaine’as, aforistinės prozos – F. de La Rochefoucauld. Žymiausi klasicizmo atstovai kitų Europos šalių literatūrose – J. Drydenas, A. Pope’as, S. Johnsonas Didžiojoje Britanijoje, J. Chr. Gottschedas, iš dalies (vadinamojo Weimaro klasikos vėlesniuoju laikotarpiu) J. W. Goethe ir F. Schilleris Vokietijoje, M. Lomonosovas, D. Fonvizinas, A. Sumarokovas Rusijoje.
Klaisicizmas Lietuvos literatūroje
Lietuvių grožinė literatūra formavosi tuo metu, kai Vakarų Europoje klasicizmą pradėjo išstumti romantizmas, todėl nėra lietuvių rašytojų ar kūrinių, skirtinų vien šiai krypčiai. Bene daugiausia klasicizmo ypatybių yra K. Donelaičio Metuose. Čia klasicizmo estetika reiškiasi racionaliu komponavimu, harmoninga kūrinio dalių struktūra, laiko vienumo principą primenančia keturių metų laikų koncepcija, statiškais, tam tikras dorybes ar ydas įkūnijančiais veikėjais. 18 a. pabaigoje –19 a. pradžioje vyravo klasicizmui būdingi žanrai (didaktinė poema, odė, pasakėčia, eiliuota satyra, eiliuotas literatūrinis laiškas, idilė), klasicizmo bruožų yra didaktinėje 19 a. prozoje. Vilniaus universitete studijuojantiems rašytojams darė įtaką N. Boileau sekėjas F. K. Dmochowskis, kuris parašė eiliuotą veikalą Eiliavimo menas (Sztuka rymotrwórcza 1788), ir klasicizmo teorinių principų skleidėjai Vilniaus universiteto profesoriai L. Borowskis, G. E. Groddeckas. Klasicizmo apraiškų yra A. Klemento eiliavimuose, A. Strazdo Giesmėje Rygos miestui pagerbti (1824, lenkų kalba), D. Poškos poezijoje (poemoje Mužikas Žemaičių ir Lietuvos, idilėje Mano darželis, odėje Balsas prie Dievo…, elegijoje Rauda po gailestingo smerčio Aleksandro pirmo…), S. T. Valiūno satyrinėje poemoje Plungės–Telšių kontuberija ir eiliuotame laiške D. Poškai, S. Stanevičiaus pasakėčiose ir odėje Šlovė Žemaičių (1829). Kai kurių klasicizmo estetikos bruožų esama A. Baranausko ir Maironio poezijoje, lietuvių literatūrai klasicizmo normas savo kritikoje taikė A. Jakštas.
klasicistinė literatūra; klasicizmas
L: L. Gineitis Klasicizmo problema lietuvių literatūroje Vilnius 1972; N. Bualio Poezijos menas Vilnius 1981; H. Bechsteinas Kelionė klasicizmą Vilnius 1984; F. Ernst Der Klassizismus in Italien, Frankreich und Deutschland Zürich 1924; A. Adam Histoire de la littérature française au XVII-e siècle 5 vol. Paris 1948–56; Russkaja literatura XVIII veka: Ėpocha klassicizma Moskva–Leningrad 1964.
293