klasifikãcija (klasė + lot. facio – darau), statistinių objektų skirstymas pagal bendrus požymius. Šiuo veiksmu tam tikros aibės elementai (ekonominės veiklos, prekės, profesijos, dokumentai, mokesčiai, ištekliai, medžiagos, pajamos, išlaidos, poreikiai ir kiti) pagal esminį požymį ar požymių grupę priskiriami kuriai nors klasei (skyriui, grupei), pavyzdžiui, ekonominės veiklos gali būti grupuojamos į gamybinės ir socialinės sferos veiklas, mokesčiai – į tiesioginius ir netiesioginius, prekės – į maisto ir pramonines, ilgalaikio ir kasdienio vartojimo, buhalteriniai dokumentai – į pirminius ir išvestinius, vidinius ir išorinius, medžiagos – į žaliavas, pagrindines medžiagas, pusgaminius, pagalbines medžiagas, kurą, atsargines dalis, pakuotę, kitas medžiagas. Klasifikavimo metodika (sistema) turi būti neprieštaringa, rezultatas – teikti žinių apie objektą. Pavyzdžiui, ūkio statistikoje klasifikavimo rezultatas skirtas socialinių ekonominių reiškinių ar procesų struktūrai tirti. Atliekant klasifikaciją laikomasi pagrindinių taisyklių: vienai ir tai pačiai klasifikacijai taikomas tik vienas klasifikavimo kriterijus (esminis požymis, naudojamas kaip klasifikacijos pagrindas), klasių (skyrių, grupių) elementų suma turi būti lygi klasifikuojamai aibei, nė vienas kurios nors klasės (skyriaus, grupės) elementas negali tuo pačiu metu priklausyti ir kitai klasei (skyriui, grupei), hierarchijos požiūriu klasifikacija turi būti nuosekli.
2166