klasiknė literatūrà, pavyzdinė, autoritetinga, tam tikrus kanonus atitinkanti literatūra. Būdingi klasikinės literatūros bruožai: ištobulinta struktūra, formos ir turinio vienovė, loginė seka, aiškus siužetas, stiliaus grynumas, intelektualumas, pagarba tradicijai. Klasikinė literatūra ir jų autoriai yra visuotinai (šalies ir pasaulio) pripažinti ar priklausantys pripažintai tradicijai (literatūros kanonui). Antikos laikotarpiu klasikinės literatūros terminas žymėjo geriausią literatūrą arba aukštuomenei rašantį autorių (scriptor classicus). Vėliau klasikine literatūra imta vadinti senovės Graikijos ir Romos autorių veikalus, pirmaisiais klasikais – į Gelijaus veikalą Atikos naktys (2 a.) įtrauktų veikalų ištraukų autorius. Renesanso laikotarpiu visa antikinė literatūra vadinta klasikine. Klasikinės literatūros terminu apibūdinama ir klasicizmo literatūra. Klasikine t. p. vadinama literatūra klestėjimo laikotarpio literatūra: 17 a. antros pusės prancūzų, 17 a. antros pusės–18 a. pradžios anglų, 18 a. pabaigos–19 a. pradžios vokiečių (vadinamoji Weimaro klasika), 19 a. rusų literatūra. Lietuvių klasikinės literatūros kanonas nėra nusistovėjęs. Kaip ir Vakarų Europoje, klasikine literatūra buvo vadinama antikinė (vadinamoji pagoniška) literatūra, tačiau ji buvo sumišusi ir su religine literatūra. Dažniausiai lietuvių klasikinei literatūrai priskiriami pirmieji raštai (Gedimino laiškai, M. Husoviano giesmės, M. Mažvydo, M. Daukšos, M. K. Sarbievijaus, K. Donelaičio, M. L. Rėzos veikalai, dar vadinami lietuvių raštijos klasika, pirmaisiais literatūrinių žanrų pavyzdžiais, turėjusiais įtakos lietuvių literatūros formavimuisi), 19–20 a. – žymiausių ir autoritetingiausių autorių kūriniai.
2271