klausos organai

klausõs òrganai, žmogaus ir gyvūnų klausos analizatorių išorinės dalys, prisitaikiusios priimti garso virpesius ir paversti juos nerviniu impulsu. Žmogaus ir stuburinių gyvūnų klausos organai yra ausis. Visų gyvūnų klausos organai susideda iš 2 svarbiausių dalių: recepcinio paviršiaus (fonoreceptorių – plaukuotųjų ląstelių, paverčiančių mechaninę garso bangų energiją nerviniu impulsu) ir pagalbinio aparato (ausies kaušelio ir kita). Iš bestuburių tikruosius klausos organus (timpaniniai organai) turi tik vabzdžiai. Kitų bestuburių klausos organų funkcijas atlieka vibracijos, lytėjimo ir pusiausvyros receptoriai. Daugelio bestuburių, primityvių chordinių ir žuvų klausos organai reaguoja ne tik į garsus, bet ir į žemo dažnio mechaninius virpesius. Karpinėms žuvims ir šamams garsus justi padeda smulkių kaulelių sistema – Weberio aparatas, kuris perduoda į vidinę ausį plaukiojamosios pūslės (ji svarbi ir kaip garso rezonatorius) sienelių vibraciją. Rykliai garso bangas priima ir šoninės linijos receptoriais. Kai kuriems sausumos stuburiniams (pvz., banginiams, irklakojams žinduoliams) perėjus antrą kartą gyventi į vandenį redukavosi išorinė ausis. Jų vidurinė ir vidinė ausys prisitaikė prie didelio slėgio ir mažos amplitudės virpesių, sklindančių vandeniu. Vidurinės ausies redukcija būdinga daugeliui varliagyvių (pvz., salamandroms) ir roplių (gyvatėms, vėžliams); pilvu prigludę prie grunto jie junta juo sklindančius garsus.