Klèvės hercogỹstė, vidurinių amžių ir naujųjų laikų Vokietijos valstybė, Šventosios Romos imperijos dalis. Apėmė dabartinėje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje esančius Klevės, Weselio rajonus ir Duisburgo miestą bei dalį dabartinių Olandijos Limburgo, Šiaurės Brabanto ir Gelderlando provincijų. Centras – Klevės miestas.
Klevės grafystė minima nuo 11 amžiaus. 1417 gavo hercogystės statusą. Nuo 1521 Jülicho-Klevės-Bergo kunigaikštystės dalis. Klevės kunigaikštytė Ona 1540 tapo Anglijos karaliaus Henriko VIII žmona. 1609 mirus paskutiniam Jülicho-Klevės-Bergo kunigaikščiui kilo įpėdinystės karas, po kurio atiteko Brandenburgui, po Prancūzijos okupacijos per Septynerių metų karą (1756–63) – Prūsijai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Klevės hercogystę palaipsniui aneksavo Prancūzija. 1815 nugalėjus Napoleoną I ši teritorija sugrąžinta Prūsijai (išskyrus Gennepo, Zevenaaro, Huisseno miestus, atitekusius Nyderlandų karalystei).