J. Zikaro skulptūra Knygnešys Kaune, Karo muziejaus sodelyje (bronza, 1939)

knygnešia, spaudos gabentojai iš užsienio ir jos platintojai per 1864–1904 lietuvių spaudos draudimą. Knygnešių veiklą skatino Didžiosios Lietuvos lietuvių poreikis skaityti gimtąja kalba (19 a. viduryje ja skaitė iki trečdalio, amžiaus pabaigoje – apie pusę lietuvių). Buvo gabenama Mažojoje Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista spauda.

Mažesnė jos dalis Didžiąją Lietuvą pasiekdavo paštu vokais arba buvo pergabenama per Rusijos–Vokietijos imperijų sieną pasienio gyventojų, turėjusių legitimacinius bilietus – terminuotus leidimus sienai pereiti. Dažniausia Didžiosios Lietuvos knygnešiai pereidavo sieną nelegaliai. Mažojoje Lietuvoje nupirkę spaudos, nešdavo ją per sieną ryšuliuose į Rusijos imperijos teritoriją patys ir su talkininkais iš pasienio gyventojų iki įrengtų tarpinių punktų – slėptuvių. Nuo pasienio spauda dažniausia arkliais ir traukiniais buvo vežama į tuos punktus, iš kurių ją paėmę nešėjai platindavo patys arba parduodavo specialiai tuo užsiimantiems žmonėms. Draudžiamosios lietuvių spaudos platintojai paprastai veikė savo, vėliau ir platesnėje apylinkėje, namuose įsirengdavo kelias slėptuves. Pragyvenimui spaudos gabentojai vertėsi ir kontrabanda, platintojai – smulkiąja prekyba ir amatais.

J. Zikaro skulptūra Knygnešys Kaune, Karo muziejaus sodelyje (bronza, 1939)

Knygnešių veikla buvo pavojinga, nes sieną saugojo trys Rusijos imperijos Finansų ministerijos žinybos: pasienio sargybos Virbalio, Tauragės (nuo 1893 dar ir Gargždų) brigados, kurios skirstėsi į skyrius, rinktines ir postus (kordonus; jie buvo išdėstyti 1–2 linijomis 7,5 km pločio pasienio juostoje), akcizo sargyba (veikė 22–53 km pločio pasienio juostoje už pasienio sargybos kontroliuojamos zonos) ir muitinės (joms sargybiniai perduodavo sugautus knygnešius ir draudžiamąją spaudą). Knygnešius gaudė žandarai ir policija.

Knygnešius telkė knygnešių ir lietuvių spaudos leidimo draugijos ir organizacijos – Valančiaus lietuviškų knygų leidimo ir platinimo organizacija (1867–70), 1883–86 – mėnraščio Aušra redakcija (1883–86), Garšvių draugija (1883–1895) ir kitos (knygnešių organizacijos).

Aktyviausiai knygnešiai veikė pasienio – Raseinių, Telšių, Vilkaviškio, Naumiesčio apskrityse, aktyviai Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės apskrityse (jose vyravo spaudos platintojai), pasyviausiai – Vilniaus gubernijoje (dėl mažesnio raštingumo, dvikalbystės, lenkų kalbos vartojimo religinėje praktikoje); čia lietuvių spaudos platinimui didžiausią įtaką darė lietuvių kunigų (A. Burbos, Vincento Butvydo, S. Gimžausko, K. Jagmino ir kitų) veikla.

Didžiosios Lietuvos knygnešiai pasiekdavo Latvijos, Estijos, Sankt Peterburgo, Maskvos, Odesos miestų, Mogiliavo, Saratovo gubernijų lietuvius. Knygnešiai padėjo kitų tautų nacionaliniam ir socialistiniam judėjimui – į Latgalą gabeno Mažojoje Lietuvoje leidžiamą draudžiamąją latvišką spaudą, latviams, rusams, lenkams – antivyriausybinę socialdemokratų literatūrą.

Pagal luomus 87,9 % lietuviškos spaudos nešėjų ir 67,4 % platintojų buvo valstiečiai, 4,8 % ir 10,8 % – miestiečiai, 2,2 % ir 6,2 % – bajorai, 0,3 % ir 3,7 % – dvasininkai, 1,7 % ir 3,6 % – atsargos kareiviai. Pagal socialinę padėtį vyravo bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, smulkieji prekybininkai – ypač devocionalijų (smulkių religinio kulto daiktų) pardavėjai, keliaujantys amatininkai, knygrišiai. Kiti inteligentai (be kunigų) ir moksleiviai sudarė 8 % knygnešių. Tarp knygnešių būta apie 3,4 % Mažosios Lietuvos gyventojų.

Rusijos valdžios požiūriu knygnešiai sudarė vieną svarbiausių Rusijos imperijos politinių nusikaltėlių grupių. 1872–90 nemaža jų dalis buvo perduodama teismams, kurie skirdavo baudas iki 25 rublių, kartais knygnešius net išteisindavo. Nuo 1890 beveik visas knygnešių bylas nagrinėjo administracija. Už į Rusijos valdžios rankas patekusią prieš vyriausybę nenukreiptą draudžiamąją lietuvių literatūrą (maldaknyges ir kita) bausmę skyrė generalgubernatoriai. Antivyriausybinių leidinių bylas knygnešiams sudarydavo žandarai ir teikdavo jas teismo rūmų prokurorui, šis – teisingumo ministrui, vėliau kaltinamąją santrauką gaudavo caras, kurio nuomonė galutinai lėmė bausmės dydį. Visais atvejais spaudos, kaip įkalčio, kategoriją nustatydavo cenzūra arba žandarų veikėjai.

Žinomi 2854 su draudžiamąja lietuvių spauda įkliuvę asmenys, iš jų 27 % – spaudos gabentojai, 28 % – platintojai, kiti – jos laikytojai (skaitytojai). 52 knygnešiai buvo ištremti į Sibirą ir Rusijos europinės dalies šiaurines gubernijas, 89 ilgam įkalinti, paskui ištremti į gretimas gubernijas, kiti bausmę atliko policijos areštinėse, valsčių daboklėse, sumokėjo pinigines baudas.

Prie knygnešių persekiojimo prisidėjo ir Prūsijos policija – 1895 Tilžėje suėmė 6 knygnešius ir perdavė juos Rusijai. 1897 Vokietijos kaizeris Vilhelmas II ir Rusijos caras Nikolajus II Sankt Peterburge tarėsi dėl bendrų veiksmų prieš knygnešius ir lietuvišką spaudą. Panaikinus spaudos draudimą, nebaigtos knygnešių bylos buvo nutrauktos, jau atliekantys bausmę knygnešiai amnestuoti.

Knygnešiai yra lietuvių pasipriešinimo spaudos draudimui ir rusifikacijai, kovos dėl spaudos laisvės simbolis. 1939 Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta J. Zikaro skulptūra Knygnešys, 1940 įrengta Knygnešių sienelė (sovietų okupacijos metais nugriauta, 1997 atstatyta) su 100 žymiausių knygnešių pavardėmis. Knygnešių kapai visoje Lietuvoje pažymėti atminimo įrašais. 1987–91 Ustronės vienkiemio (netoli Krekenavos) klėtyje įkurta Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus (priklauso Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai) ekspozicija, vykdomos edukacinės programos knygnešystės temomis.

Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus Ustronės vienkiemyje

-knygnešys; -knygnešystė

P: Knygnešys 3 t. Vilnius 1992–97; Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla / sudarė A. Tyla Vilnius 22004; Didžiosios knygnešių bylos / sudarė A. Katilius Vilnius 2006. L: V. Merkys Knygnešių laikai 1864–1904 Vilnius 1994; Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904 Vilnius 1994; Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 Vilnius 2004; L’écriture Lituanienne au carrefour de l’histoire Vilnius 2004; Borba litovskogo naroda za svobodu pečati v 1864–1904 Vilnius 2004.

1781

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką