knygótyra, humanitarinių mokslų tarpdalykinė šaka, kompleksiškai tirianti knygą ir knygininkystę (knygų leidybą, gamybą ir platinimą) kaip objektyviai egzistuojančios tikrovės reiškinį, jo raidos dėsningumus, raiškos būdus ir šiuolaikines gyvavimo formas. Apima dalykus, įvairiais požiūriais nagrinėjančius tradicines ir modernias semantinės informacijos (tekstinės ir iliustracinės) fiksavimo ir perdavimo laike bei erdvėje formas (rankraštinė, spausdinta ir skaitmeninė knyga) bei procesus, susijusius su knygų leidyba, gamyba, sklaida ir vartojimu. Istoriškai susiformavę knygotyros dalykai yra vieni su kitais susiję ir sudaro funkcionalią sistemą. Svarbiausius knygotyros klausimus nagrinėja knygotyros teorija, knygotyros metodologija, leidinių tipologija, knygos menas, redagavimo teorija, knygos istorija (ir jos pagalbiniai dalykai – epigrafika, šaltiniotyra ir tekstologija). Taikomąsias žinias kuria knygos ekonomika, prekybos ir platinimo teorija, spaudos statistika, bibliotekininkystė, bibliografija, skaityba, bibliofilija. Knygotyrai priskiriami besiformuojantys mokslai: knygos sociologija, knygos filosofija, knygos sistemologija, knygos semiotika ir knygos semantika.

Knygotyros istorija

17 amžiuje Vakarų Europoje pradėjo kurtis knygos istorinių ir bibliografinių žinių kompleksas, formuotis sąvokų sistema. Pirmasis pavartojęs knygotyros terminą austrų bibliotekininkas M. Denisas knygose Bibliografijos pagrindai (Grundriss der Bibliographie 1774), Literatūros istorijos pagrindai (Grundriss der Literargeschichte 1776) ir Knygotyros įvadas (Einleitung in die Bücherkunde tomai 1–2, 1777–1778) bandė kurti vientisą žinių apie knygas sistemą. Vėliau ją plėtojo Europos knygotyrininkai É. G. Peignot, T. Hornas, J. Ch. Brunet, F. A. Ebertas ir kiti, aiškindami knygotyrą kaip istorinį arba istorinį filologinį universalų, enciklopedinį mokslą apie knygas ir padėdami jai įsitvirtinti kaip universitetinei disciplinai. Iki 20 amžiaus pradžios knygotyra buvo aprašomasis mokslas, vėliau tapo teoriniu, pradėti knygotyros tyrimai, kūrėsi knygotyros studijų ir mokslo centrai bei leidiniai. Savarankiškos knygotyros teorijos mokslinius pagrindus kūrė P. Otletas (Belgija), L. Živny (Čekija), N. Lisovskis, A. Loviaginas, M. Kufaevas (visi iš Rusijos), J. Muczkowskis, K. Piekarskis (abu iš Lenkijos) ir kiti. Vėliau knygotyrą plėtojo L. Febre’as, H. J. Martinas, R. Escarpitas, R. Estivalsas, R. Chartiers (visi iš Prancūzijos), J. Featheris, J. Simmonsas, S. H. Steinbergas (visi iš Didžiosios Britanijos), H. Grundmannas, H. Kunze, P. Raabe (visi iš Vokietijos), E. Eisenstein, R. Darntonas (abu iš Jungtinių Amerikos Valstijų), S. Dahlas (Danija), M. Kovácsas (Vengrija), K. Głombiowskis, K. Migońis (abu iš Lenkijos), J. Barenbaumas, J. Nemirovskis, M. Jelnikovas (visi iš Rusijos) ir kiti mokslininkai, istorinius kultūrinius tyrimus praplėsdami funkcine, sociologine, semiotine, komunikacine, informacine ir kita problematika. Dabartinės knygotyros teoriniai ieškojimai yra susieti su intensyviais empiriniais tyrinėjimais, stiprėja knygotyros ir kitų mokslų, knygotyros teorijos ir praktikos ryšiai, formuojasi naujos tyrimų kryptys.

Knygotyra Lietuvoje

Lietuvoje knygotyros pradininkai buvo 19 amžiaus pradžios Vilniaus universiteto mokslininkai ir jo ugdytiniai – J. Lelewelis, A. W. Bohatkiewiczius, J. K. Plateris. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje knygas tyrė S. Baltramaitis, A. Bruožis, V. Gaigalaitis, M. M. Stankevičius, E. Volteris. 1918–1940 M. Arcimavičienė, Vaclovas Biržiška, P. Galaunė, V. Lastouskis, V. Ruzgas, A. Ružancovas, J. Tumas-Vaižgantas, M. Urbšienė tyrinėjo pasaulio ir lietuvių knygos, spaudos, knygininkystės įvairių sričių istoriją ir dabartį, spaudos leidinių meno, knygrišystės, bibliofilijos, bibliotekų ir bibliografijos istorinių tyrimų problematiką. Pradėjo klostytis lietuviška knygotyros terminija, atsirado knygotyros spauda, kūrėsi ją plėtojančios visuomeninės organizacijos, knygos istorijos ir bibliografijos dalykai pradėti dėstyti aukštosiose mokyklose. Vilniaus universitete buvo įkurta Bibliologijos katedra (veikė 1940–1943). Nuo 20 amžiaus 7 dešimtmečio knygotyros tyrimai vėl suaktyvėjo. Jų plėtotei poveikio turėjo N. Feigelmanas, D. Kaunas, V. Kisarauskas, I. Korsakaitė, E. Laucevičius, I. Petrauskienė, G. Raguotienė, R. Rozet, K. Sinkevičius, V. Stonienė, L. Vladimirovas, V. Žukas, kurie nagrinėjo inkunabulistikos, lietuviškos ir Lietuvos knygų, bibliotekų ir skaitymo istoriją, knygos ženklų, popieriaus ir įrišimų, spaudos leidinių iliustravimo, knygotyros ir bibliografijos istorijos bei kitus klausimus. Lietuvos knygų, spaudos ir raštijos istorijos kai kuriuos aspektus nagrinėjo istorikai (V. Merkys), literatūros istorikai (M. Ročka), žurnalistai (B. Raguotis) ir kiti. Išeivijoje knygotyros darbus tęsė Vaclovas Biržiška ir kiti.

1990 Vilniaus universitete atkurta Knygotyros katedra, 2003 reorganizuota į Knygotyros ir dokumentotyros institutą – svarbiausią knygotyros mokslo ir studijų centrą. Knygų grafikos, dizaino, poligrafijos specialistai rengiami Vilniaus Gedimino technikos universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Kauno technologijos universitete ir Kauno kolegijoje. Νuo 1949 eina žurnalas Tarp knygų (iki 1990 Bibliotekų darbas), nuo 1961 – mokslo tęstinis leidinys Knygotyra (iki 1969 Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai), nuo 1993 – Bibliografija. 1959–1988 ėjo knygų reklamai ir knygininkystei skirtas leidinys Naujos knygos, 1989–2000 – Knygnešys, 2002–2004 – žurnalas Formatas. Knygotyros mokslininkai dirba aukštosiose mokyklose, mokslinių bibliotekų senų ir retų spaudinių skyriuose, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centre. Plėtojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, išeivijos lietuvių knygos, Lietuvos senųjų knygų lotynų, lenkų, jidiš ir hebrajų kalbomis, bibliotekų ir skaitybos, spaudos istorijos, knygotyros teorijos ir metodologijos, terminijos, knygotyrinės biografistikos, šaltiniotyros, klasifikacijos, bibliofilijos, bibliografijos istorijos, spaudos ir rankraštinio paveldo, slapyvardžių, šiuolaikinės leidybos ir knygų reklamos, knygos meno tyrimai. Svarbių knygotyros veikalų paskelbė A. Braziūnienė, J. Čepytė, N. Feigelmanas, O. Janonis, D. Kaunas, I. Korsakaitė, J. Liškevičienė, S. Matulaitytė, R. Misiūnas, D. Narbutienė, A. Navickienė, A. Pacevičius, G. Raguotienė, J. Tumelis, S. Vėlavičienė, L. Vladimirovas, Ž. Zaveckienė ir kiti.

L: Knygotyra: enciklopedinis žodynas Vilnius 1997; Lietuvos knygos veikėjai: biografijų žodynas [CD-ROM] Vilnius 2005.

441

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką