kognitỹvinė kalbótyra (lot. cognitio – pažinimas), kalbotyros kryptis, pabrėžianti žmogaus kalbinių gebėjimų sąsają su pažintiniais. Susiformavo 20 a. 8 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip reakcija į generatyvinės gramatikos teoriją (kalba suvokiama kaip autonominis, abstraktus, formalizuotas struktūrinis modelis, kalbiniai gebėjimai laikomi įgimtomis žmogaus smegenų struktūros savybėmis), vėliau paplito ir Europoje. Kognityvinės kalbotyros šalininkai kalbos funkcionavimo pagrindu laiko žmogaus simbolinės veiklos gebėjimus, t. y. gebėjimą konceptualizuoti tikrovės reiškinius ir šios mentalinės veiklos rezultatus – konceptus – perteikti sutartiniais kalbos ženklais – simboliais. Jie pabrėžia, kad kalbos struktūra negali egzistuoti autonomiškai ir yra nuo suvokimo būdo priklausomo intelekto funkcija. Perteikti simboliais kognityviniai įvykiai, arba konceptai, tampa kalbos reikšmėmis. Nuo kalbos, kaip žmogaus simbolinės veiklos, neatsiejamas kitas kognityvinis žmogaus gebėjimas – kategorizavimas. Kalbos kategorizavimas skiriasi nuo moksl. kategorizavimo, jis atspindi vad. naiviąją žmogaus pasaulėžiūrą. Kalbos kategorijos struktūra remiasi prototipu – būdingiausių kategorijos požymių realizacija, kategorijos narių priklausymas kategorijai – jų vienokiu ar kitokiu panašumu į prototipą. Invariantus (kategorijos nariui būdingų skiriamųjų požymių visumą), kuriais remiasi struktūrinės kalbotyros apibrėžimai, keičia prototipai; taip apibrėžiamos kategorijos struktūrai būdinga centras ir periferija. Periferijos nariai kategorijai priklauso dažniausiai ne pagal jų turimus bendrumus su prototipiniu nariu, bet pagal vieną ar kitą bendrą bruožą su kitais kategorijos nariais. Kitas kalbai svarbus kognityvinis gebėjimas – vadinamoji konceptualioji metafora. Vienos gyvenimo srities reiškiniai suvokiami, vėliau tam tikromis kalbos priemonėmis perteikiami naudojantis kitos srities sąvokomis – erdvės santykiai yra modelis neerdviniams santykiams suvokti (būklė suvokiama kaip vieta, pvz., išsikapstyti iš bėdos). Kalbos sandarai būdinga ir kita svarbi suvokimo (dažniausiai vizualinės pagavos) ypatybė – figūros ir fono skyrimas, t. y. ryškesnių situacijos elementų išskyrimas iš kitų elementų fono. Figūros ir fono santykį lemia bet kuri erdvinė lokalizacija (plg. Dviratis atremtas į tvorą, Šulinys yra viduryje kiemo, Paveikslas kabo ant sienos). Jų skyrimas leidžia suvokėjui (kalbėtojui) skirtingai konstruoti tas pačias situacijas – kitaip jas detalizuoti, išsirinkti skirtingas perspektyvas (pvz., veikiamuoju ir neveikiamuoju sakiniu réiškiamos skirtingos tos pačios situacijos perspektyvos sietinos su figūros ir fono inversija – plg. Jonas pastatė namą ir Namas pastatytas Jono).
Kognityvinės kalbotyros principus pradėjus taikyti konkrečių kalbų sandarai aprašyti susiformavo nauja gramatikos kryptis – kognityvinė gramatika. Jai būdinga tai, kad kalbos vienetai (ne tik žodžiai, jų junginiai ar konvencinės jų sudarymo schemos, bet ir gramatinės kategorijos) suvokiami kaip simboliniai elementai, paneigiama semantiškai tuščių, grynai struktūrinių, kalbos elementų egzistencijos galimybė. Kognityvinės kalbotyros kalbos struktūros modelį sudaro 3 komponentai: fonologinė, semantinė struktūra ir jas jungiantis simbolinis santykis. Sintaksinės konstrukcijos ir žodžių darybos modeliai, tarpininkaujantys tarp fonologinės ir semantinės struktūros, patys yra simboliniai elementai. Todėl kognityvinės gramatikos struktūra nėra modulinė, t. y. nėra griežtų ribų tarp jos komponentų, gramatika griežtai neskiriama nuo leksikos. Svarbus kognityvinės gramatikos bruožas – teikiamas kalbos struktūros modelis grindžiamas vartosena. Įsitvirtinę kalbos vienetai turi didelę reikšmę naujai kuriamoms kalbos struktūroms: padeda joms atsirasti ir kalboje funkcionuoja kaip kategorizuojančios schemos. Žymiausi kognityvinės kalbotyros atstovai (L. Talmy, R. Langackeris, G. Lakoffas ir kiti) pabrėžia savo teorijų artimumą geštaltpsichologijai ir svarbia laiko neurologiją, kaip discipliną, galinčią atskleisti pažintinės smegenų veiklos lemiamas kalbos savybes.
LIETUVOJE kognityvinės kalbotyros apžvalginių straipsnių paskelbė R. Mikulskas. Lenkų kalbininkas K. Malesa, remdamasis erdvės sistemų tyrimais anglų k., pasiūlė naujai aprašyti lietuvių kalbos prielinksnius.
481