kokýbė, jutimais, išgyvenimais arba intelektine įžvalga pajaučiama ir suvokiama ko nors apibrėžta savybė arba apibrėžtumą sudaranti jų visuma. Žymi sąvokomis nusakomą dalyko priklausymą tam tikrai objektų loginei klasei ir jo skirtingumą nuo kitoms klasėms priklausančių objektų (ši kokybės sampratos ypatybė svarbi kuriant sąvokas). Aristotelis, sukūręs bendriausių sąvokų teoriją, teigė, kad kokybės skirtybės yra reikšmingesnės už kiekybines. Antikos ir Tomo Akviniečio filosofijoje kokybės kategorija buvo naudojama kaip viena substancijos apibrėžčių. J. Locke’as iškėlė idėjų kilmės problemą. Oponuodamas R. Descartes’o įgimtų idėjų koncepcijai suformulavo pažinimo teorijai problemišką pirminių ir antrinių kokybių klausimą. Jos esą atitinka dvejopas jutimų kokybes. Pirminėms priskyrė objektyvias kūnų savybes (judėjimą, tįsumą, formą), antrinėms – subjektyvius pirmųjų kokybių vaizdus (spalvą, skonį, kvapą), kuriuos teikia stebėjimas ir pajauta. I. Kantas, pripažindamas 12 kategorijų, tarp jų ir kokybę, teigė jas esant apriorinėmis (ikipatyriminėmis) intelekto formomis, kurios kartu su logikos dėsniais sudaro sąlygas patyrimui. Aristotelio nuostatą, kad kokybė susijusi su kiekybe, materialistiškai aiškindama perėmė marksistinė filosofija. Ji teigia, kad kiekvieno daikto ar proceso kokybę lemia kiekybiniai struktūros pakitimai. Kiekybiškai kintantis objektas gali išlikti toks, koks yra, t. y. kokybiškai nesikeisti, bet tik iki tam tikros kiekybinių pakitimų ribos, vadinamos saiku. Po jo daiktas praranda savo apibrėžtumą ir tampa naujos kokybės esatimi. Manoma, kokybės samprata reikšminga atliekant kategorinę žinojimo sintezę ir aiškinant bendrąją vystymosi teoriją. Analitinio scientistinio mąstymo šalininkai dėl pernelyg didelio abstraktumo kokybę, kaip ir didžiausią apibendrinimą reiškiančius kitus konceptus, dažniausiai vertina skeptiškai. Postmodernistai, dažnai priešindamiesi vienodumui ir skelbdami daugybingumo vertę, kelia viso gyvenimo kokybės, jos kriterijų ir struktūrinių pokyčių problemas.
384