kòmių kalbà priklauso uraliečių šeimos finougrų kalbų Permės pogrupiui.
Paplitimas
Komijoje ir Permės Komių autonominėje apygardoje, Archangelsko, Tiumenės bei kitose Rusijos Federacijos srityse gyvenančių komių (sudaro 2 etnines grupes – komių zyrių ir komių permiečių) kalba skiriasi. Komių zyrių k. yra Komijos valstybinė kalba (kartu su rusų; kalbančiųjų apie 220 000, 2010 duomenys), komių permiečių k. daugiausia vartojama Permės Komių autonominėje apygardoje (kalbančiųjų apie 100 000).
Gramatikos ypatybės
Skiriama 10 komių zyrių kalbos tarmių, komių permiečių – 2 (šiaurės ir pietų) tarmės. Dar skiriama savita Jazvos komių, arba rytų permiečių, tarmė (vartojama Jazvos upės baseino regione į rytus nuo komių permiečių, kalbančiųjų apie 4000). Komių zyrių bendrinė rašomoji k. susiformavo Syktyvkaro, komių permiečių – Kudymkaro (pietų) tarmės pagrindu 20 a. 3 dešimtmečio pradžioje. Komių kalbos fonetinę sistemą sudaro 7 balsių ir 26 priebalsių fonemos; dvibalsių nėra, priebalsiai gali būti skardūs ir minkšti. Daiktavardis turi 17 linksnių, veiksmažodis – 6 laikus (esamojo ir būsimojo skiriasi tik 3 asmuo, iš 4 būtųjų laikų 2 vartojami skiriant kalbėtojo tiesiogiai patirtus ar įsivaizduotus ir iš kitų girdėtus, bet tiesiogiai nepatirtus įvykius; kiti 2 – pliuskvamperfektas ir tęstinis imperfektas – yra sudurtiniai). Senieji uraliečių prokalbės veldiniai labai sutrumpėję (ju < *joke ‘upė’, kyk < *kahde ‘du’, pu < *puu ‘medis’).
Raštas
Seniausi rašto paminklai (krikščioniškieji tekstai) yra iš 14 a., rašyti senaisiais komių rašmenimis, sukurtais iš graikų rašo ir kirilikos. Ilgainiui rašto tradicija nutrūko. Pasaulietinei literatūrai, pradėtai kurti 19 a., vartoti rusų, 20 a. 3 dešimtmetyje – lotynų, nuo 1939 vartojami rusų rašmenys su lotyniškomis raidėmis i ir ö (žymi vidurinės eilės balsį, artimą estų õ).
330