kompozcija (lot. compositio – sudėjimas, sudarymas), literatūros ir meno kūrinio sandara – kūrinio elementų išdėstymas, ryšių tarp atskirų jo dalių ir ryšių tarp jų ir visumos suderinimas siekiant sukurti vientisą meninį vaizdą. Kompozicija dar vadinama architektonika, konstrukcija, struktūra. Šiuolaikiniame literatūros moksle kompozicijos terminą linkstama keisti struktūra, bet šios sąvokos prasmė kur kas platesnė, apimanti ir garsinės, grafinės raiškos bei turinio planus.
Literatūros kūrinių kompozicija
Literatūroje kompozicijos elementų – charakterių, scenų, motyvų – tarpusavio ryšių sistema ir iš jos susiformuojančios asociacijos bei emocinė atmosfera yra semantiškai reikšmingesnė už tiesioginę žodžių semantiką arba siužetinius priežastinius ryšius. Kompozicija yra hierarchiškai organizuota sistema. Žemiausią lygmenį sudaro tam tikrų semantinių vienetų (detalių, vaizdų, motyvų) išdėstymas. Aukščiausias kompozicinis lygmuo – tai pavaizduotas pasaulis, kurį sudaro veikėjų, įvykių, meninių detalių visuma ir kuris yra autoriaus kūrybinio sumanymo rezultatas. Komponavimo pagrindiniai principai yra analogija, kontrastas, paralelizmas.
Kompozicijai priklauso ir vidinė kūrinio sandara, ir išorinis jo sutvarkymas. Vidinė sandara – tai visų pirma veikėjų parinkimas, jų sugrupavimas, supriešinimas pagal rašytojo pasirinktą teminę medžiagą ir kūrinio parašymo motyvus (kompozicija kaip vaizdų sistema). Kompoziciją lemia ir veiksmo, konflikto, fabulos organizacija (įvykių nuoseklumas, fabulos elementų išdėstymas, jų sukeitimas – siužeto kompozicija), t. p. aprašomų vaizdų struktūra, jų vieta kūrinyje ir apimtis. Kompozicijos savitumas priklauso ir nuo žanro. Eilėraščio kompozicija yra laiko ir erdvės atkarpos užpildymas vaizdiniais, t. y. kalbà – kaip į ką nors nukreiptu vyksmu. Jis gali būti chronologiškas, nuoseklus (uždaroji kompozicija, pvz., daugumos V. Mykolaičio-Putino eilėraščių) arba su pertrūkiais, laisvas (atviroji kompozicija, pvz., daugelio S. Nėries eilėraščių). Uždarąja kompozicija vadinama tokia, kai elementai tvirtai tarpusavyje sujungti, o kūrinio pradžia ir pabaiga aiškiai pabrėžta. Atvirajai kompozicijai būdinga jungčių laisvumas, visumos fragmentiškumas. Epiniuose ir draminiuose kūriniuose pagrindinį kompozicinį vaidmenį atlieka priežasties ir pasekmės, erdvės ir laiko santykiai, kūrinio pradžios ir pabaigos formulės.
Išorinis kūrinio sutvarkymas (skaidymas) – tai epinių veikalų suskirstymas tomais (dalimis, knygomis), skyriais, poskyriais, skirsniais, pastraipomis, dramos – veiksmais, paveikslais, scenomis, lyrikos – posmais, pastoviomis metrinėmis ir ritminėmis teksto dalimis (pėdomis, eilutėmis), sintaksiniais ir intonaciniais vienetais. Pasak kai kurių 20 a. literatūros tyrinėtojų, svarbiausias kompozicijos elementas yra teksto dalis, kurioje išlaikytas tas pats vaizdavimo rakursas (dinamiškas pasakojimas, statiškas aprašymas, dialogas, vidinis monologas, laiškas, įterptinis pasakojimas ir kita).
Kiekvieno literatūros kūrinio kompozicija yra savita, individuali, bet joje visada atsispindi ir bendri, universalūs komponavimo principai, kuriuos pirmiausia lemia literatūros rūšis ir žanras, t. p. literatūrinė tradicija. Pagal istorinę epochą ir žanrą kompozicija gali būti griežtoji (tektoniška) ir laisvoji (atektoniška). Pvz., klasicizmo epochai būdinga griežtoji kompozicija (trijų vienovių taisyklė dramoje, herojaus tipizacija), o romantizmo estetika reikalauja laisvosios kompozicijos, atitinkančios kūrybinio genijaus laisvės principą. Grožinėje literatūroje susiklostė keletas pagrindinių kompozicijos modelių (formų). Jie priklauso nuo vaizduojamojo objekto savybių, kūrinio turinio, žanro ir kitų veiksnių. Linijinė kompozicija būdinga kūriniams, kuriuose veikia keletas pagrindinių veikėjų, susijusių su visais fabulos įvykiais (pvz., Žemaitės apsakymas Marti, J. Tumo-Vaižganto apysaka Nebylys). Daugiaplanė kompozicija būdinga dideliems kūriniams – romanams, epopėjoms (pvz., L. Tolstojaus Karas ir taika); šiuose kūriniuose veikia daug veikėjų, turinčių savą fabulos liniją, kartais net nesusijusią su pagrindiniais įvykiais. Koncentrinė kompozicija būdinga kūriniams, kurių centre – vienas veikėjas, o kiti veikiantys asmenys plačiau nevaizduojami, yra šalutiniai, epizodiniai (pvz., V. Krėvės apsakymas Skerdžius, A. Vienuolio Paskenduolė). Novelinė kompozicija būdinga kūriniams, kurių skyriai savarankiški, vidinė sankloda griežta, disciplinuota; iškelti iš kūrinio tokie skyriai gali funkcionuoti kaip savarankiški kūriniai (pvz., J. Baltušio novelių romanas Parduotos vasaros, M. Katiliškio Užuovėja, V. Krėvės apysaka Raganius). Rėminė kompozicija būdinga kūriniams, kurių pagrindinė fabula pasakotojo pateikiama ne tiesiogiai, o įterpiama į tam tikrus rėmus – į kitą pasakotojo pasakojimą (pvz., Šatrijos Raganos apsakymas Iš daktaro pasakojimų), arba pasakojimo pradžioje ir pabaigoje nusakoma pasakojimo situacija (pvz., J. Biliūno apsakymas Žvaigždė). Grandininė kompozicija dažniausiai pasitaiko tautosakoje ir vaikų literatūroje – pradžios motyvas kartojamas plečiant veikėjų ratą (pvz., liaudies pasaka Ropė). Gradacinei kompozicijai būdinga vaizdų platėjimas arba siaurėjimas, veiksmų, minčių stiprėjimas arba silpnėjimas (pvz., V. Kudirkos eilėraštis Gražu, gražiau, gražiausia) ir kita. Kūrinyje gali būti derinami įvairūs kompozicijų modeliai.
2271
Kompozicija architektūroje ir dailėje
Architektūros ir dailės kūrinio kompoziciją lemia elementų išdėstymas plokštumoje arba erdvėje tam tikra tvarka, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kompozicija sukuriama naudojant įvairias raiškos (taškas, linija, dėmė, šviesa, šešėlis, spalva, faktūra, tūris) ir harmonizavimo (mastas, proporcija, simetrija, asimetrija, statika, dinamika, kontrastas, niuansas, ritmas) priemones. Priklauso nuo kūrinio paskirties, naudojamų medžiagų, individualių autoriaus tikslų ir pasaulėžiūros, meno stilistinės krypties arba mokyklos principų. Skiriamos dvi pagrindinės kompozicijos rūšys – uždaroji ir atviroji bei įvairios jų atmainos. Uždarajai kompozicijai būdinga racionalus, taisyklingas, dažniausiai išryškinant centrą, plastinių elementų išdėstymas, darna, simetrija, statika, baigtumo įspūdis (antitezinė kompozicija, centriškoji kompozicija, chiazmas, frontalioji kompozicija, kulisinė kompozicija, piramidinė kompozicija – dviejų ar daugiau figūrų grupė sudaro uždaro kontūro formą, panašią į lygiašonį trikampį). Vyravo antikos, renesanso, klasicizmo, akademizmo dailėje. Atvirajai kompozicijai būdinga dinamika, asimetrija, fragmentiškumas, ekspresyvus vaizdas arba elementų išdėstymas tolygiai, nė vieno jų nepabrėžiant (asimetriškoji kompozicija, diagonalioji kompozicija, fragmentinė kompozicija, spiralinė kompozicija, vertikalioji kompozicija). Atviroji kompozicija vyravo manierizmo, baroko, romantizmo, modernizmo dailėje. Pagal santykį su tikrove vaizduojamosios dailės kompozicija dar gali būti iliuzinė arba simbolinė. Iliuzinė kompozicija paremta optika ir perspektyva, jos užuomazgų yra senovės Romos sienų tapybos kūriniuose. Ši kompozicijos rūšis vyravo Renesanso ir 19 a. Vakarų Europos tapyboje. Simbolinė kompozicija pagrįsta vaizduojamųjų objektų prasminiais ryšiais (atvirkštinė perspektyva, simultaninė kompozicija), ji būdinga senovės Egipto, viduramžių, modernizmo dailei.
Nuo seno bandyta suformuluoti universalias dailės kūrinio komponavimo taisykles (aukso pjūvis, euritmija, kanonas, modulis, moduloras, modusas). Kompozicijos teoriniai pagrindai sukurti 1 a. pr. Kr. senovės Graikijoje, plėtoti romėnų, Renesanso ir vėlesnių kartų menininkų ir dailės teoretikų. Ypač griežtas kompozicijos normas įtvirtino Paryžiuje veikusi Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija, jomis vadovavosi klasicizmo, vėliau akademizmo dailininkai. Nuo 19 a. paplito individualūs komponavimo principai, išreiškiantys kūrėjo individualybę.
L: J. Adomonis Nuo taško iki sintezės Vilnius 1994.
261