komunalinis kreditas

komunãlinis kredtas, ilgalaikis bankinis kreditas, teikiamas komunalinėms reikmėms tenkinti ir gyvenamojo būsto statybai.

Komunalinio kredito teikimas

Teikia komunaliniai, miesto hipotekos ir komerciniai bankai, komunalinės taupomosios ir finansų ministerijos depozitinės kasos, gyvybės draudimo bendrovės, kreditinės statybos draugijos. Komunalinio kredito lėšos dažniausiai formuojamos iš vietos savivaldos ir kredito įstaigų išleidžiamų komunalinių obligacijų. Komunalinis kreditas teikiamas dažniausiai įkeičiant mieste esančius pastatus ir žemės sklypus, todėl laikomas hipotekinio kredito atmaina. Be vietos savivaldos institucijų, šiuo kreditu naudojasi namų savininkai, įkeitę žemę, gyvenamuosius ar gamybinius pastatus.

Istorija

Komunalinis kreditas labai paplito 19 a. pradėjus plėstis miestams ir ypač 20 a. pradžioje, vėliau jo reikšmė mažėjo, nes buvo teikiamas tik su centrinės valdžios leidimu. Po Antrojo pasaulinio karo paplito ilgalaikis komunalinis kreditas nedideliems namams ir kotedžams pirkti.

Lietuvoje

Lietuvoje komunalinį kreditą nuo 1913 teikė Miestų ir žemietijų kredito kasa, Lietuvos Respublikoje 20 a. 3–4 dešimtmečiais – Lietuvos bankas. Komunalinis kreditas nebuvo populiarus. Sovietinė valdžia komunalinį kreditą panaikino kartu su žemės privačia nuosavybe. Gyvenamojo ir komunalinio būsto kreditavimą vykdė įkurti komunaliniai bankai, 1959 jų funkcijas perėmė SSRS Valstybinis ir Statybos bankai.

Atkūrus nepriklausomybę buvo priimti Vyriausybės nutarimai, vėliau ir įstatymai, nustatantys valstybės paramos piliečiams apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis tvarką ir sąlygas, t. p. gyvenamųjų patalpų statybos ir eksploatavimo valstybinę kontrolę. Vadinamieji lengvatiniai kreditai būstui statyti ir pirkti buvo teikiami jaunoms šeimoms, socialiai remtiniems, turintiems mažą gyvenamąjį plotą ar jo neturintiems asmenims. Kredito gavėjai turėjo atitikti bankų keliamus mokumo reikalavimus. Dalį ar visas palūkanas, kai kuriems – ir kredito dalį prisiėmė kompensuoti valstybė.

Iki 1998 lengvatiniai kreditai buvo išduodami iš bendrojo ir vietos savivaldybių paramos fondų per valstybinius bankus (vadinamasis pavestas valdyti turtas), nuo 1998 – iš komercinių bankų išteklių pagal sutartis, sudarytas su Finansų ministerija. Nuo 2002 tokie kreditai nebeteikiami, o suteiktų kompensacijas valstybė mokėjo iki 2012, t. p. nustatyta, kad Finansų ministerija pusę kredito laikotarpio, bet ne ilgiau kaip 10 metų, kompensavo bankams dalį palūkanų. Įsigaliojus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymui (2003) kiekvienas iki 2008 pabaigos būsto paskolą paėmęs pilietis, deklaravęs per metus gautas pajamas, gali susigrąžinti dalį sumokėto pajamų mokesčio (valstybė jam kompensuoja mokamas palūkanas).

Remiamos jaunos šeimos (jei sutuoktiniai ne vyresni kaip 35 metų), daugiavaikės šeimos, našlaičiai, neįgalieji: jiems teikiama valstybės parama, subsidijos kredito daliai padengti, apmokamos kredito draudimo įmokos ar jų dalis. Lengvatinius ir valstybės remiamus būsto kreditus nuo 1995 gavo daugiau kaip 18 000 šeimų.

345