koncentracijos stovyklos

koncentrãcijos stovỹklos, politinių kalinių, tautinių, religinių, kitokių mažumų grupių internavimo centrai. Skiriasi nuo kalėjimų, kuriuose laikomi teismo nuteistieji, nuo karo belaisvių stovyklų, kur prisilaikoma karo teisės, ir nuo pabėgėlių stovyklų, kur įsikūrusiųjų buvimo laikas ribotas. Koncentracijos stovyklas įrengusi valdžia dažnai jas vadina pataisos darbų stovyklomis, perkėlimo centrais, sulaikymo centrais.

Pirmosios koncentracijos stovyklos

Koncentracijos stovyklos atsirado 19 a. pabaigoje: 1895 Kuboje jų įrengė ispanai, per 1899–1902 Būrų karą Pietų Afrikoje – britai (jose laikyti kare nedalyvaujantys asmenys). 1918 koncentracijos stovyklų atsirado Rusijoje, jose bolševikai laikė politinius priešininkus, šios ir vėliau SSRS teritorijoje gyvavusios koncentracijos stovyklos vadintos lageriais. 1938 Prancūzijoje atsirado sulaikymo centrai pabėgėliams iš Ispanijos, vėliau ir iš nacių valdomos Vokietijos. Kilus Antrajam pasauliniam karui 1939 Didžiosios Britanijos vyriausybė internuotųjų stovyklose įkurdino potencialiai nelojalius savo piliečius ir pabėgėlius iš priešiškų šalių. 1942 Jungtinių Amerikos Valstijų kariškiai iš vakarų pakrantės į šalies gilumos koncentracijos stovyklas perkėlė 70 000 japonų kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų ir 42 000 sulaikytų Japonijos piliečių.

Nacių koncentracijos stovyklos

Vokietijoje koncentracijos stovyklos atsirado 1933 valdžią paėmus naciams. Į jas buvo siunčiami nacių politiniai priešininkai komunistai ir socialdemokratai, taip pat Jehovos liudytojai, žydai. Kriminalinė policija Kripo preventyviai suimdavo profesionalius nusikaltėlius ir vadinamuosius asocialius asmenis: čigonus, homoseksualus, valkataujančius, neįgaliuosius. 4 dešimtmetyje įkurtos 6 didžiosios koncentracijos stovyklos: Dachau, Buchenwaldas, Sachsenhausenas, Flossenburgas, Mauthausenas ir vien moterų – Ravensbrückas. 1939 jose buvo apie 25 000 kalinių.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui koncentracijos stovyklų padaugėjo, jos plėtėsi. Vienos svarbesnių buvo Osvencimo, Natzweilerio, Neuengammės, Gross Roseno, Stutthofo, Majdaneko, Hinzerto, Vughto, Doros ir Bergen-Belseno koncentracijos stovyklos. Kaliniai jose buvo naudojami kaip pagalbinė darbo jėga. Tolesnis nacių koncentracijos stovyklų sistemos tęsinys buvo žmonių naikinimo, arba mirties, stovyklos (žymiausios: Osvencimo, Majdaneko ir Treblinkos). Šios pirmiausia steigtos nacių okupuotoje Lenkijoje, kur A. Hitleris ketino galutinai išspręsti vadinamąjį žydų klausimą (Holokaustas). Kai kuriose koncentracijos stovyklose, pvz., Buchenwalde, su kaliniais buvo atliekami medicininiai eksperimentai: bandomi nauji nuodai ir priešnuodžiai, chirurginė technika, tiriamos dirbtinai sukeltos ligos. Nacių stovyklose žuvo daugiau kaip 6 mln. žmonių, dauguma jų – žydai.

žydų vaikai, atvežti į Osvencimą (apie 1942)

Po II pasaulinio karo

Po II pasaulinio karo koncentracjos stovyklų buvo įsteigę komunistiniai režimai Azijoje, 7 dešimtmetyje Indonezijos vyriausybė salose įrengtose stovyklose laikė politinius oponentus, 8 dešimtmetyje slaptų koncentracijos stovyklų buvo Argentinoje. Pasaulio viešoji nuomonė ypač atkreipė dėmesį į koncentracijos stovyklas, kurios buvo steigiamos per 1992–95 karą buvusioje Jugoslavijoje.

Koncentracijos stovyklos Lietuvoje

buvęs Macikų koncentracijos stovyklos karceris, dabar – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus padalinys

Lietuvoje su koncentracijos stovyklomis lygintinos iki II pasaulinio karo veikusios priverčiamojo darbo stovyklos. 1919–23 Kaune veikė Aukštosios Fredos stovyklos. Koncentracijos stovyklas per II pasaulinį karą Vokietijos okupuotoje Lietuvoje steigė naciai. Macikų koncentracijos stovykloje 1939–44 buvo kalinami britų ir amerikiečių karo lakūnai, t. p. lenkų, belgų, prancūzų, SSRS karo belaisviai (daug pastarųjų žuvo). Didžiausios SSRS karo belaisvių koncentracijos stovyklos veikė Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Alytuje, Naujojoje Vilnioje, Pagėgiuose, Bezdonyse, mažesnės – Kudirkos Naumiestyje, Panevėžyje, Kretingoje ir kitur. Nė vienoje šių stovyklų nebuvo laikomasi tarptautinių susitarimų (SSRS jų nebuvo pasirašiusi) dėl elgesio su karo belaisviais. Naujausiais duomenimis, nacių koncentracijos stovyklose buvo sušaudyta, mirė nuo bado, ligų, sušalo 168 000–172 000 žm., daugiausia sovietinių karo belaisvių. 1943 09 iš esmės koncentracijos stovyklomis buvo paversti Kauno getas ir Šiaulių getas.

1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, dalis nuteistų Lietuvos gyventojų buvo kalinami 1940 09 įkurtam LSSR NKVD Pataisos darbų kolonijų skyriui (GULAG) pavaldžiose kolonijose ir lagerio punktuose (1948 Lietuvoje jų buvo 10). Kiti nuteistieji buvo kalinami kituose SSRS, daugiausia Rusijos, lageriuose (Lietuvos gyventojų kalinimas).

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką