konceptualizmas

konceptualzmas (lot. conceptus – sąvoka) Vidurinių amžių filosofijos pažiūra, teigianti, kad universalijoms (bendrybėms) nebūdingas ontinis realumas; bendrybę sukuria mąstymas, ji esanti žodžio reikšmė, sąvoka. Susiformavo 12 amžiuje iš nominalistų ir realistų polemikos dėl universalijų, užėmė tarpinę padėtį. Svarbiausi atstovai – P. Abelardas ir Jonas Solsberietis. Konceptualizmas, neigdamas universalijų, kaip savarankiškai egzistuojančių esinių, sampratą ir nominalistiškai teigdamas, kad bendrybė yra tik abstrakcijos rezultatas, teigė atskirybių prioritetą ir skatino jas tirti. Vėlyvojoje scholastikoje W. Ockhamo plėtojamas konceptualizmas vadinamas terminizmu. Pasak jo, universalija yra psichinis esinys; prote esančios žmonių sąmoningai sukurtos sąvokos ir terminai, kaip daiktus pakeičiančios kalbos išraiškos. Naujaisiais amžiais bendrųjų sąvokų kilmę ėmus aiškinti psichologiškai konceptualizmas neteko ontologinio pobūdžio ir tapo tik pažinimo teorijos principu. 16–18 amžiaus scholastinės filosofijos dėstytojai Vilniaus universitete, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose ir vienuolynų mokyklose konceptualizmo argumentais polemizavo su tomistais. Šiuolaikinis konceptualizmo atitikmuo yra diskusija dėl matematinių objektų egzistavimo pobūdžio. Matematinis intuicionizmas aibes laiko mąstymo proceso rezultatu ir teigia, kad efektyvus konstravimas ir jo elementų intuicinis akivaizdumas esąs vienintelis leistinas matematinių objektų įrodymo metodas. Konceptualistinis požiūris aibes laiko konstrukcijomis ir teigia egzistuojant tik tas aibes, kurios atitinka jų elementams apibrėžtas sąlygas.

L: M. Grabmann Die Geschichte der scholastischen Methode 2. Bd. Berlin ²1957; W. V. O. Quine From a Logical Point of View Cambridge–Massachusetts 1964.

314