koncertinà (it. concertina), muzikos instrumentas – liežuvėlinis dumplinis idiofonas su laisvais (šokčiojančiais) liežuvėliais be specialių rezonatorių. Armonikų šeimos instrumentas be gatavų akordų.
Tipai, paplitimas
vokiškoji koncertina (Kauno miesto muziejus)
Naudojamos angliškosios ir vokiškosios koncertinos. Angliškąją koncertiną 1827 sukonstravo Ch. Weatstone’as. Tai chromatinis 1–2 oktavų diapazono įvairaus dydžio instrumentas (sopranas, altas, tenoras, baritonas, bosas, kontrabosas). Šešiakampio (kartais aštuonkampio) korpuso galuose mygtukai (klavišai) išdėstyti vertikaliomis eilėmis. Tempiant ir glaudžiant dumples išgaunamas garso aukštis nesikeičia. Griežiama solo ir orkestre. Lietuvoje šių koncertinų pasitaiko retai. Vokiškąją 1834 išrado C. F. Uhligas. Ja patogu griežti G–, D–, A–, E‑dur tonacijose. Kairioji klaviatūra pritaikyta akompanimentui. Tempiant ir glaudžiant dumples išgaunamas skirtingas garso aukštis. Keturkampio korpuso galuose mygtukai (klavišai) išdėstyti puslankiu 3–4 eilėmis. 1924 unifikuotos 128 tonų koncertinos garsų diapazonas E–a3.
Koncertina Lietuvoje
Lietuvoje koncertinos plito nuo 19 a. antros pusės iš Vokietijos, vėliau iš Argentinos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Nuo 20 a. pirmos pusės koncertinas (vadinamąsias konstantinas, konstantinkas) dirbo ir vietos meistrai. Koncertina dažniausiai griežiama (solo, su smuiku, kaimo kapeloje) Žemaitijoje, apie Šakius, Rokiškį. Koncertinų meistrai: S. Razmas (1914–89), J. Jokubauskas (1894–1985), A. Bartušas (1903–46), J. Jurevičius (1903–76). Muzikantai: J. Ridzevičius (g. 1907), A. Gedgaudas (g. 1914), A. Kriuka (1911–93), P. Janušaitis (g. 1920).
konstantina, konstantinka
L: A. Baika Armonikų tipo instrumentai Lietuvoje ir atlikimo melodikos klausimai Vilnius 1984, Kaimo armonikos Vilnius 1994; Akkordeon Leipzig 1964.
1860