kondùktas (lot. conductus < conduco – vedu), viduramžių 1–4 balsų giesmė pagal lotynišką (dažnai religinį) tekstą. Konduktui būdinga silabinė melodika, visuose balsuose vienodas ritmas, posminė sandara. Kitaip nei organumo, kondukto tenoras dažniausiai originalus arba grigališkojo choralo ar pasaulietinės melodijos parafrazė. Sudėtingesni konduktai buvo sudaryti iš kontrastingų silabinės ir melizminės melodikos epizodų.
Konduktai buvo skirti bažnytinėms šventėms. Giedoti prieš skaitinius, pradedant arba baigiant Liturgines valandas, kartais – per procesijas (vietoj himnų). Liturginėse dramose konduktu būdavo palydimas veikėjų pasirodymas arba išėjimas. Buvo kuriami konduktai ir pagal pasaulietinį tekstą (karūnavimo, pergalės, laidotuvių, užstalės ir kitomis progomis).
Konduktai išpopuliarėjo 12 a. pabaigoje–13 a. viduryje Paryžiaus katedros mokyklos kompozitorių kūryboje. 13 a. pabaigoje Prancūzijoje konduktą pakeitė motetas. Kitose šalyse, daugiausia Vokietijoje, konduktai išliko populiarūs ir 14 amžiuje.
1571