konektỹvai (lot. connecto – sujungiu), intefksai (inter…+ lot. fixus – pritvirtintas), tapdėliai, morfemų jungiamieji elementai. Dažniausiai morfemomis nelaikomi, skiriami prie morfonologinių reiškinių. Konektyvai arba sujungia kamienus, arba prijungia prie jų afiksus. Iš lietuvių kalbos žodžių darybos įprasčiausi ir svarbiausi konektyvai yra dūrinių jungiamieji balsiai (dūrinys). Jie neturi semantinio pobūdžio funkcijos, vartojami (ar nevartojami) dūriniuose tik iš įpročio, tradiciškai, todėl patogiau juos laikyti specifine kamieno varijavimo apraiška: kamienas ypatingomis morfologinėmis sąlygomis (virsdamas dūrinių pirmuoju sandu) vartojamas su pridėtiniu balsiu pabaigoje (brang[ý]-metis, lin[ã]-rovis). Kaip konektyvai gali būti traktuojami ir įterptiniai garsai, dėl morfonologinių priežasčių (kai tiesioginis jungimas neįmanomas) atsiradę tarp pamatinio kamieno ir darybos priesagos, pvz., -j- vediniuose archãj-inis, jj-iškas ‘toks, kaip jo(s)’. Morfeminė (ne darybos) analizė leidžia išskirti daugiau ir įvairesnių konektyvų (ir tokių, kuriais prijungiamos galūnės). Terminui kartais suteikiama platesnė reikšmė (tada konektyvais galima vadinti ir jungtukus).
2701