konfederãcija (lot. confoederatio – sąjunga, susivienijimas), Lenkijos 14–18 a. ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 16–18 a. bajorų politinė ginkluota sąjunga.
Vykdė valstybinės valdžios funkcijas (ypač tarpuvaldžiu), ją pavadavo arba siekė, kad ji vykdytų konfederatų reikalavimus.
Konfederacijų rūšys: kaptūrinės (tarpuvaldžiu jos šaukdavo konvokacinius seimus); valstybės gynimo; karaliaus (sudarytos iš karaliaus šalininkų); rokošų (kovojančios su karaliumi). 17 a. viduryje buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių konfederacijos. Buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų konvokacijos ir kariuomenės konfederacijos. Iš pradžių susidarydavo vaivadijų konfederacijos, vėliau – generalinė konfederacija atskirai Lenkijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei; vien tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Valkininkų konfederacija (1700).
Konfederacijoms vadovavo didikai. Jų vykdomoji valdžia – renkamas maršalas (maršalka) ir patarėjai (konsilioriai). Konfederacijos turėjo savo kariuomenės vadą (regimentorių). Buvo feodalinės anarchijos, Abiejų Tautų Respublikos irimo išraiška, pagreitino jos žlugimą.
Žymiausios konfederacijos: generalinė Vilniaus konfederacija (1767), Radomo konfederacija (1767–68), Baro konfederacija (1768–72), Targowicos konfederacija (1792–93).
-kaptūrinė konfederacija; -valstybės gynimo konfederacija; -karaliaus konfederacija; -rokošų konfederacija; -kariuomenės konfederacija; -vaivadijos konfederacija; -generalinė konfederacija; -konfederatai; -konfederatas
2271