Konstantinòpolio ekumèninis patriarchãtas, Konstantinòpolio visúotinis patriarchãtas, viena autokefalinių Stačiatikių Bažnyčių.
Struktūra ir organizacija
Aukščiausiasis vadovas − švenčiausiasis Konstantinopolio (naujosios Romos) arkivyskupas ir ekumeninis patriarchas Bartolomėjus (nuo 1991; tikr. Dimitrijas Archontonis). Rezidencija − Šv. Georgijaus (Jurgio) katedra Fanaro kvartale Konstantinopolyje (dabar Stambulas). Patriarchatui priklausančių vyskupijų yra Turkijoje ir dalyje Graikijos, Vakarų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, dar jam priklauso Suomijos Autonominė Stačiatikių Bažnyčia. Yra 125 vyskupai, 525 parapijos, 66 vienuolynai, apie 5,3 mln. tikinčiųjų (2011).
Konstantinopolio arkivyskupas ir ekumeninis patriarchas Bartolomėjus
Istorija
Perkėlus Romos imperijos sostinę į Konstantinopolį, jo vyskupas užėmė antrąją garbės vietą po Romos vyskupo (patvirtinta Konstantinopolio I susirinkime 381), nuo tada Konstantinopolio patriarchas turi visuotinio (ekumeninio) patriarcho titulą. Chalkedono susirinkime (451) siekta, kad švenčiausiajam naujosios Romos (Konstantinopolio) sostui, kaip ir senosios Romos sostui, būtų suteiktos lygios teisės, nes jie abu yra imperatoriaus miestai. 330−843 formavosi religinė doktrina, krikščioniškoji etika, asketika, kanoninė teisė ir kita; tam didelę reikšmę turėjo Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas ir žymiausi jo vyskupai Grigalius Nazianzietis ir Jonas Auksaburnis. Trys iš septynių visuotinių susirinkimų buvo sušaukti Konstantinopolyje: Konstantinopolio I susirinkimas (381), Konstantinopolio II susirinkimas (553) ir Konstantinopolio III susirinkimas (680–681). Stačiatikių Bažnyčios kanoninei tradicijai dar svarbus Trulo sinodas (691−692), kuris pratęsė du paskutinius Konstantinopolio susirinkimus.
Svarbią reikšmę Bažnyčiai (ypač priešinantis ikonoklazmui) turėjo studitų vienuolynas Konstantinopolyje. Žymiausias šio laikotarpio veikėjas buvo Konstantinopolio patriarchas Fotijas. Su juo siejama šv. Kirilo ir šv. Metodijaus misija slavų kraštuose. Konstantinopolio ekumeninio patriarchato dalimi (metropolija) tapo ir 988 krikštyta Kijevo Rusia.
Po 1054 Bažnyčios skilimo Konstantinopolio patriarchas Rytų Bažnyčioje tapo pirmas tarp lygių. 1204 kryžininkams užgrobus Konstantinopolį jo patriarchai išsikėlė į Nikėją, nes Konstantinopolis tapo Lotynų imperijos sostine, vadovaujama popiežiaus. 1261 imperatorius Mykolas VIII Paleologas atkariavo Konstantinopolį ir panaikino Lotynų imperiją.
Po 1204−61 užkariavimų Rytų Romos imperija, vėliau pavadinta Bizantija, nebeatgavo savo buvusios galybės. Bažnyčios, kaip ir valstybės, gyvavimą sunkino ir teritorijų praradimas; jas pamažu užkariavo turkai (apie 1300 liko tik Konstantinopolio miestas, Trakija ir Mažosios Azijos vakarinė dalis). Imperatoriai pagalbos kovose su turkais kreipdavosi į Vakarų Romos imperiją, bet ši kėlė Rytų Bažnyčios unijos su Roma sąlygą, t. y. reikalavo pripažinti Romos vyskupų ne tik pirmenybę, bet ir valdžią. Bizantijoje susiformavo dvi stovyklos – su Roma unijos šalininkų (nedidelė) ir priešininkų. Laikinai vadovaujant unijos šalininkams su Roma buvo sudarytos Liono (1274) ir Florencijos unijos (1439), bet pasipriešinus absoliučiai daugumai dvasininkų ir tikinčiųjų jos žlugo.
1341, 1347 ir 1351 Konstantinopolyje vyko bažnytiniai susirinkimai, kurie patvirtino hesichazmo doktriną apie Dieviškąją Šviesą; šio mokymo (palamizmo) pagrindinis gynėjas ir skleidėjas buvo Salonikų arkivyskupas Grigalius Palamas.
1453 turkai užėmė Konstantinopolį ir Bizantijos valstybė žlugo, bet padidėjo Konstantinopolio patriarchato vaidmuo. Sultonas Mechmedas II Užkariautojas atsisakė ne tik bažnytinės valdžios ir funkcijų, bet patriarchatui suteikė ir politinių galių, jam turėjo paklusti visi Osmanų imperijoje gyvenantys krikščionys, o patriarchas buvo atsakingas sultonui, politiniuose reikaluose buvo sultono ir krikščionių tarpininkas. Sultonai ėmė daryti įtaką patriarchų rinkimams, dažnai tuo piktnaudžiavo.
1821 Graikija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Konstantinopolio patriarchas liko Graikijos krikščionių dvasinis vadovas iki 1833, kai buvo paskelbta Elados (Graikijos) Stačiatikių Bažnyčios autokefalija. Konstantinopolio ekumeninio patriarchato vyskupijų dar labiau sumažėjo. 20 a. pradžioje dėl Balkanų karų daug Turkijos graikų buvo priversti bėgti į Graikiją ir kitas šalis, todėl Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas neteko Turkijos teritorijoje beveik visų tikinčiųjų, bet ėmė rastis vyskupijų emigracijoje.
21 a. pradžioje dauguma Konstantinopolio ekumeninio patriarchato jurisdikcijoje esančių tikinčiųjų yra už Turkijos (etninės teritorijos ar valstybės, kur reziduoja patriarchas) ribų; to nėra kitose Stačiatikių Bažnyčiose, kurios, nors ir turi tikinčiųjų už savo teritorijos ribų, bet didžioji dalis gyvena toje šalyje, kur ir patriarchas.
1494