Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto rūmų kontraforsai
kontrafòrsas (pranc. contrefort < contre – prieš + force – jėga), pastato konstrukcinis elementas – iš sienos (jos išorėje arba viduje) išsikišusi vertikali atrama. Kontraforsas sutvirtina sieną, tiesiogiai arba per arkbutaną (vidurinių amžių bazilikose) perima skliauto skėtimo jėgą ir nukreipia ją žemyn. Jį sudaro viena arba kelios skirtingo skerspjūvio pakopos, kartais dekoruotos profiliais, viršuje – vienšlaitis arba dvišlaitis stogelis, kartais pinaklis. Kontraforsas mūrytas iš akmenų arba plytų. Būdingas gotikos ir neogotikos architektūrai, kaip gotikos reliktas kai kur išliko Renesanso statiniuose. Lietuvos ankstyvojoje gotikoje ir neogotikoje iš plytų ir akmenų statyti masyvūs, žemi, 1–2 pakopų (Trakų Salos pilies kontraforsai, 14 a. pabaiga–15 a. pradžia), vėlyvojoje gotikoje ir neogotikoje iš plytų – aukšti, kelių skirtingo profilio pakopų arba kolonos pavidalo (Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Bernardinų, bažnyčios Vilniuje, 16 a. pradžia, Šv. Jurgio bažnyčios Kaune presbiterijos, 16 a. pabaiga) kontraforsai. Kaip stiprinamasis elementas būdingas ir inžineriniams statiniams (kontraforsinė užtvanka, kontraforsinė atraminė siena ir kita).
1577