konvergeñcijos teòrija, ekonominė teorija, kuri teigia, kad veikiant mokslo ir technikos pažangai evoliuciniu būdu nyksta priešingų ekonominių sistemų socialiniai, ekonominiai, politiniai, instituciniai, ideologiniai, technologiniai skirtumai. Aiškinama, kad kapitalistinė ir socialistinė ekonomikos nukrypsta nuo savo klasikinių formų ir dėl didėjančio veiklos būdų, ekonominio mąstymo, organizacinių struktūrų ir metodų panašumo evoliucionuoja į hibridinę, mišrią sistemą. Pagal konvergencijos teoriją, vieninga industrinė visuomenė nebus nei kapitalistinė, nei socialistinė, o suvienys abiejų sistemų pranašumus ir neturės jų trūkumų.
Konvergencijos teorija atsirado 20 a. 6 dešimtmetyje kaip alternatyva kapitalizmo ir socializmo ekonominių sistemų prieštaravimų revoliuciniam sprendimui. Konvergencijos (suartėjimo) terminą pirmą kartą pavartojo P. Sorokinas (Jungtinės Amerikos Valstijos) aiškindamas Jungtinių Amerikos Valstijų ir SSRS panašumus. Dviejų priešingų ekonominių sistemų konvergencijos hipotezę pirmasis iškėlė J. Tinbergenas (Olandija). W. W. Rostowas (Jungtinės Amerikos Valstijos) pateikė industrinės visuomenės modelių (augimo stadijų teorija). J. K. Galbraithas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir R. C. F. Aronas (Prancūzija) konvergenciją susiejo su techninės pažangos panašumais kapitalizmo ir socializmo sąlygomis ir šioms sistemoms būdingų socialinės pažangos kriterijų bei tikslų panašėjimu. J. Tinbergenas ir J. K. Galbraithas įžvelgė kapitalistinėse šalyse didėjančio valstybinio planavimo ir valstybinio sektoriaus stiprėjančio kolektyvizmo tendencijas, socialistinėse šalyse – didėjantį rinkos tradicijų ir pinigų bei palūkanų ekonominio vaidmens pripažinimą. 7 dešimtmečio pabaigoje A. Sacharovas (Rusija) teigė, kad kapitalizmo ir socializmo suartėjimas, lydimas demokratizacijos, demilitarizacijos, socialinės ir mokslinės techninės pažangos, yra vienintelė žmonijos žūties alternatyva. Konvergencijos teorija buvo labai kritikuota socialistinėse šalyse teigiant, kad kapitalistinės ir socialistinės ekonomikos panašumai yra formalūs, iškreipiantys socializmo esmę, kad socialistinėse šalyse vykdomos ekonominės reformos sutapatinamos su grįžimu į pelno skatinamą rinkos ekonomiką, kad kapitalizme neįmanomas socialinis programavimas, nes jis vykdomas monopolijų naudai, ir kita. 20 a. 9 dešimtmečio politiniai, ekonominiai ir socialiniai pertvarkymai Vidurio ir Rytų Europos šalyse parodė, kad tai, kas buvo vertinama kaip konvergencija, tapo socialistinės ekonomikos pertvarkymu į rinkos ekonomikos sistemą, ir konvergencijos teorija neteko savo aktualumo. Konvergencijos terminas pradėtas vartoti aprašant įvairių šalių ekonomikos suartėjimo procesus (ekonominė integracija).
L: P. Sorokin Russia and the United States New York 1944; W. W. Rostow The Stages of Economic Growth Cambridge 1960; J. Tinbergen Central Planning New Haven 1964; J. K. Galbraith The New Industrial State Boston 1967; H. Meißner Konvergenztheorie und Realität Berlin 1971; T. Zeldin Histoire des passions françaises 1845–1945 Paris 1980.
1036