kooperãcijos teòrijos, ekonominės ir socialinės teorijos, kurios apibendrina kooperatinių organizacijų funkcionavimą, veiklą, nusako jų vaidmenį visuomenės raidoje. Atsirado ir plėtojosi sprendžiant socialines problemas, kurios aštrėjo kartu su kapitalizmo raida. Kooperacijos teorijų užuomazgų buvo R. Oweno darbuose, kuriuose jis neigiamai vertino privačią nuosavybę ir konkurenciją. Vienas pirmųjų kooperacijos teoretikų ir praktikų Didžiojoje Britanijoje gydytojas W. Kingas (1786–1865) 1828–30 leido mėnesinį žurnalą Co‑operator, kuris labai paspartino kooperatinį judėjimą šalyje ir skatino vartotojų bendrovių kūrimąsi. Kaip ir R. Owenas, W. Kingas manė, kad kapitalizmą turi pakeisti žemdirbių ir pramonės bendruomenės, o dirbantieji, sudėję savo santaupas ir įsteigę vartotojų krautuvę (bendrovę), iš pelno gali sukaupti reikalingų lėšų žemės ūkio ir pramonės gamybinei bendrovei organizuoti. Rochdale’io miesto darbininkų 1844 įsteigto vartotojų kooperatyvo Teisingųjų pionierių draugija (The Equitable Pioneers Society) nariai, vadinamieji ročdeiliečiai, suformulavo pagrindinius principus, kurių turi laikytis vartotojų bendrovės: pajus neturi būti didelis, kad į kooperatyvą galėtų įstoti ir neturtingi asmenys, kooperatyvo krautuvėje prekės parduodamos tik jo nariams rinkos kaina, teisingo svorio, mato ir saiko ir tik už grynus pinigus, ne skolon, dalis pelno skiriama kultūros ir švietimo reikmėms, ką įmanoma, gaminti patiems, kooperatinės bendrovės laikomos naujo gyvenimo pradais. S. J. Webbas ir M. B. Webb savo veikaluose skelbė, kad plečiantis profsąjungų judėjimui, tobulėjant mokesčių sistemai, didėjant savivaldybių, kooperatinei ir akcinei nuosavybei kapitalizmas natūraliu būdu pasikeis į socializmą. Mintį, kad kooperacija, palyginti su kapitalizmu, veda į naują ekonominę santvarką, ypač nuosekliai išplėtojo Ch. Gide’as (Prancūzija). Jis su savo šalininkais pradėjo skelbti kooperacijos idėjas, kurios vėliau buvo pavadintos Nîmes’o mokykla. Ūkio pertvarkos svarbiausia grandimi Ch. Gide’as laikė vartotojų kooperatyvus, kurie jungiasi į sąjungas, o šios, kaupdamos kapitalą, įsteigia vartojimo reikmenis gaminančias įmones (malūnus, kepyklas, siuvyklas, popieriaus fabrikus ir kita) ir bendradarbiauja su atskirai veikiančiais žemės ūkio kooperatyvais. Manyta, kad taip bus atsisakyta prekybos tarpininkų, garantuota visuomenės gerovė, susikurs kooperatinė ekonominė santvarka ir kartu aukščiausia politinė visuomenės organizacija – kooperatinė respublika, valdoma kooperatyvų ir jų sąjungų. Idėjos apie ypatingą kooperatinę santvarką kartais vadinamos kooperatizmu. Vokietijoje kooperacijos teorijos atsirado 19 a. viduryje. Pradininkai – F. H. Schultze‑Delitzschas (1808–83) ir F. W. Raiffeisenas (1818–88). 20 a. 4–6 dešimtmečiais kooperacijos idėjos paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose, 8 dešimtmetyje atsirado kryptis, propaguojanti pramonės kooperatyvų plėtojimą.
428
524
LIETUVOJE kooperacijos idėjas pradėta skleisti 19 a. pabaigoje, labiausiai jos paplito po 1905, kai legaliai pradėjo eiti lietuviški laikraščiai (1911–13 leistas specialiai kooperacijai skirtas laikraštis Bendrija). Spaudoje buvo populiarinami ročdeiliečių suformuluoti principai, aiškinta, kaip steigti kooperatyvus. Vieni ekonomistai (F. Kemėšis, J. Dabužis‑Dabužinskas, 1878–1934), paveikti Nîmes’o mokyklos idėjų, manė, kad plėtojant kooperaciją kapitalizmas evoliucionuos į naują ekonominę santvarką, kiti (A. Rimka) – kad kooperacija tik padeda efektyviau tvarkyti ūkinius ir kitus reikalus. 3–4 dešimtmečiais kooperacija taip pat buvo vertinama įvairiai. J. Pajaujo‑Javio nuomone, kooperacijos tikslas yra išgyvendinti kapitalizmą, kai kurie siūlė atsisakyti vadinamųjų socialistinių prieskonių – kooperatyvai turi patys nuspręsti, laikytis ar nesilaikyti ročdeiliečių principų, pavyzdžiui, pelną skirstyti ir pagal pajų skaičių (bet tada kooperatyvas nesiskirs nuo akcinės bendrovės). Vyravo A. Rimkos požiūris, jį plėtojo P. Šalčius, J. Krikščiūnas ir kiti. P. Šalčius skelbė, kad kooperacija yra savipagalba, į kooperatyvą susibūrę vartotojai ar smulkūs gamintojai apsisaugo nuo prekybininkų išnaudojimo ir gali pasinaudoti didelio ūkio privalumais, ypač susikūrus pajėgioms kooperatyvų sąjungoms (pavyzdžiui, Lietūkiui, Pienocentrui), kooperatinis sektorius tėra vienas ekonomikos sektorių greta viešojo ir privataus. Kooperatyvai dažniausiai vykdė operacijas ir su ne nariais, tuo mažai skirdamiesi nuo akcinių bendrovių. P. Šalčius kooperatyvams siūlė tokiems nariams taip pat skaičiuoti pelną, bet jo neišmokėti, o paversti pajais – taip ne narius paversti nariais. Pabrėžė ir dorinį veiksnį: kooperatyvo nariai turi atsižvelgti į bendrus reikalus, būti sąžiningi, nesavanaudiški.
L: P. Šalčius Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų /Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbai tomas 9 knyga 1 Kaunas 1937; P. Šalčius Kooperacija / Raštai tomas 1 Kooperacija Vilnius 1989; V. Lukoševičius Profesorius Petras Šalčius: Jo kooperacinė, pedagoginė ir mokslinė veikla Vilnius 2004.
428
kooperacijos idėjos; kooperatizmas