Kòptų Stačiãtikių Bažnýčia, senovės Rytų Stačiatikių (koptų apeigų) Bažnyčia.
Struktūra ir organizacija
Centras – Kairas; nuo 2012 aukščiausiasis vadovas – Jo Šventenybė Aleksandrijos popiežius ir visos Afrikos patriarchas Tawadros (Teodoras) II (tikr. Wagih Sobhy Baky Soliman, patariamoji institucija – Šventasis Sinodas (2006 sudarė 93 nariai: 10 metropolitų, 20 generalinių vyskupų, 62 vyskupai, 1 vyskupas sufraganas). 1 patriarchatas, 72 arkivyskupijos, iš jų 56 Egipte (47 arkivyskupijos, 7 jų rango abatijos, 2 ordinariatai) ir 16 diasporoje (po 3 Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, po 2 Italijoje, Prancūzijoje ir Australijoje, po 1 Izraelyje, Sudane, Austrijoje ir Vokietijoje); bendruomenių yra Kenijoje, Namibijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Ugandoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Zambijoje, Zimbabvėje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Olandijoje, Švedijoje, Kanadoje, Argentinoje, Brazilijoje, Vest Indijoje. Nuo 2015 Koptų Stačiatikių Bažnyčios jurisdikcijoje yra autonominė Anglijos Stačiatikių Bažnyčia. Yra 26 vienuolynai, iš jų 18 Egipte (12 vyrų ir 6 moterų), 8 diasporoje (po 2 Australijoje ir Vokietijoje, po 1 Zimbabvėje, Italijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose), 11 seminarijų (7 Egipte, 2 Jungtinėse Amerikos Valstijose, po 1 Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje). Apie 20 mln. tikinčiųjų (iš jų apie 14 mln. Egipte); daugiau kaip 2000 kunigų ir diakonų (2020).
Šv. Morkaus katedra Kaire (pastatyta 1968, architektai A. Kamelis, M. Bakhoumas)
Istorija
1 a. antroje pusėje Aleksandrijoje krikščionybė pirmiausia plito graikų ir žydų diasporoje (Aleksandrijos patriarchatas), visame krašte išplito vėliau (koptų vyskupų atsirado 2 a. pabaigoje). Nepaisant represijų (joms atminti koptų kalendoriaus metai pagal vadinamąją Kankinių erą skaičiuojami nuo 284 − imperatoriaus Diokleciano valdymo pradžios), 2–3 a. į koptų kalbą išversta Biblija, 3 a. pabaigoje atsirado hagiografijų. 4 a. pirmoje pusėje imtos steigti vienuolijos: šv. Pachomijus (292?–346) įsteigė cenobitų, Paulius Tebietis – eremitų, arba anachoretų, šv. Amonas (Amunas, apie 294–apie 356), Antanas Didysis, Makarijus Egiptietis – pusiau eremitų.
Jo Šventenybė Aleksandrijos popiežius ir visos Afrikos patriarchas Tawadros (Teodoras) II (2019)
Suskilus Romos imperijai Egiptas tapo Bizantijos (arba Rytų Romos imperijos) provincija (395). Ėmė stiprėti atskirõs bažnytinės administracijos dar neturinčių koptų ir etiopų opozicija pasaulietinei valdžiai ir helenistinei kultūrai. Savarankiškos Koptų Stačiatikių Bažnyčios susiformavimą paskatino Chalkedono susirinkimas (451), kuris paskelbė mokymą apie dvejopą Jėzaus Kristaus prigimtį ir nušalino bei ištrėmė Aleksandrijos patriarchą Dioskūrą I (444–51) už tai, kad šio vadovaujamame Efeso sinode (449) buvo išteisintas Konstantinopolio sinode (448) pasmerktas Eutichas (apie 378–po 454). Patriarchui Proterijui (451–57) nepavyko sutaikinti Susirinkimo mokymo šalininkų ir priešininkų. Jį nužudžius daugelis koptų vyskupų Aleksandrijos sinode (457) Susirinkimo nutarimus atmetė.
567 Bizantijos imperatorius Justinas II pripažino nuo Aleksandrijos patriarchato atsiskyrusią Koptų Stačiatikių Bažnyčią, o šios vadovai perėmė popiežiaus (nuo 3 a. 5 dešimtmečio) ir patriarcho (nuo 4 a. 9 dešimtmečio) titulus. Dėl Konstantinopolio patriarchato priešiškumo kraštas beveik nesipriešino 619–29 Sasanidų Persijos okupacijai ir 639–42 buvo užkariautas bei prijungtas prie arabų Kalifato. Iki 11 a. Koptų Stačiatikių Bažnyčia galėjo veikti palyginti laisvai, bet liko izoliuota nuo krikščioniškojo pasaulio. Koptai nediskriminuoti, bet versti mokėti pagal šariato teisę nemusulmonams privalomą pagalvės mokestį džizyją. Laipsniškas arabizavimas prasidėjo arabų kalbai tapus oficialia valstybės kalba (706). Po sukilimų (725 Žemutiniame Egipte, 739 ir 829–32 Aukštutiniame Egipte) koptai buvo priversti nešioti specialius išorinius skiriamuosius ženklus ir mokytis arabų kalbos, uždrausta viešai naudoti kryžiaus simbolį, deginti žvakes, lankyti viešąsias mokyklas, todėl apie pusė tikinčiųjų (iš pradžių pasiturintys) perėjo į islamą.
Valdant kalifui al Chakimui (996–1021) koptai žiauriai persekioti, sugriauta arba paversta mečetėmis daug bažnyčių. Patriarchas Kristodulas (1047–77) pastatydino daug naujų bažnyčių, paskelbė 31 kanoną liturgijos ir bažnytinės drausmės klausimais, Koptų Stačiatikių Bažnyčios centrą 1072 iš Aleksandrijos perkėlė į Kairą. Kirilas II (1078–92) 1088 sušaukė Koptų Stačiatikių Bažnyčios sinodą, Gabrielius II (1131–45) pertvarkė admininistracinį suskirstymą (47 vyskupijos), sugriežtino dvasininkų ir vienuolių gyvenimą, arabų kalbą padarė antrąja liturgijos kalba, kodifikavo bažnytinės teisės nuostatas santuokos klausimais. Ajubidų dinastijos laikotarpiu (1171–1250) koptų kultūros klestėjimą labiausiai skatino Šv. Antano vienuolynas (al Bachr al Achmaro muchafaza), čia buvo susisteminta bažnytinė teisė ir liturgija. 12 a. pabaigoje kraštas galutinai islamizuotas. Tapusi engiama mažuma Koptų Stačiatikių Bažnyčia užsitraukė valdovų nemalonę po atremtų kryžiaus žygių (1217–21). Tolesnis teisių ribojimas, šventovių ir vienuolynų naikinimas, bažnytinės nuosavybės konfiskavimas valdant mameliukų sultonams (1250–1517) skatino Koptų Stačiatikių Bažnyčią ieškoti Katalikų Bažnyčios pagalbos. Patriarcho Jono XI (1428–53) formalus prisijungimas 1442 prie Florencijos unijos liko neįgyvendintas. Neveiksmingos buvo ir analogiškos patriarchų Gabrieliaus VII (1526–69), Gabrieliaus VIII (1590–1601), Jono XV (1621–31), Mato III (1631–45) ir Jono XVI (1676–1718) iniciatyvos palyginti laisvesniais Osmanų imperijos laikais (nuo 1517).
16–17 a. arabų kalba galutinai išstūmė koptų kalbą iš kasdienės vartosenos, įsivyravo liturgijoje. Koptų Stačiatikių Bažnyčios padėtis pagerėjo 19 a., Egiptą valdant albanui Muchamedui Alijui (1805–49). Patriarchas Petras VII (1810–54) pertvarkė Koptų Stačiatikių Bažnyčios administracinį suskirstymą (1842 buvo 13 vyskupijų ir apie 150 000 tikinčiųjų), Kirilas IV (1854–61) plėtojo bažnytinių mokyklų tinklą, steigė spaustuves, statydino bažnyčias. Koptai pripažinti lygiateisiais Egipto piliečiais, 1855 panaikinta džizyja, Koptų Stačiatikių Bažnyčia įgijo teisę ginti savo interesus teisme. Kirilas V (1874–1928) toliau organizavo teologinių veikalų leidybą, įsteigė teologijos seminariją (1893) ir sekmadieninių mokyklų (nuo 1918). Koptų Stačiatikių Bažnyčia atgijo 20 a.: steigtos parapinės mokyklos (nuo 1953) ir vakariniai teologijos kursai, skleidėsi pasauliečių ir jaunimo religinis sąjūdis, daugėjo vienuolių ir dvasininkų, statyti koptų vienuolynai ir bažnyčios Egipte bei visame pasaulyje. Įgyvendintas 1948 susitarimas su Etiopijos metropolitu Kirilu − Koptų Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Juozapas II (1946–56) 1951 suteikė autonomiją Etiopų Stačiatikių Bažnyčiai ir įšventino pirmą etiopą metropolitą Bazilijų, 1959 patriarchas Kirilas VI (1959–71) paskyrė jį pirmuoju šios Bažnyčios patriarchu. Kirilo VI iniciatyva pakilo dėstymo lygis Koptų Stačiatikių Bažnyčios mokymo įstaigose, Kaire pastatyta Šv. Morkaus katedra ir į ją iš Venecijos grąžintos evangelisto relikvijos (1968). Sinutijo III, po koptų susidūrimų su musulmonais fundamentalistais 1981–85 kalinto namų arešte, iniciatyva įsteigta naujų vyskupijų ir bažnyčių visuose žemynuose, skatinamos teologijos, biblistikos ir koptų kultūros studijos, normalizuojami santykiai su pasaulietine valdžia (nuo 2002 Kalėdos – valstybinė šventė). 1993 Koptų Stačiatikių Bažnyčios Šventasis Sinodas pritarė nepriklausomybę gavusios Eritrėjos hierarchų prašymui atsiskirti nuo Etiopų Stačiatikių Bažnyčios ir pavedė koptų vienuolynams parengti šiam kraštui 10 naujų vyskupų. 1994 Sinutijas III penkis jų įšventino, o etiopų patriarchas Paulius ir Eritrėjos aukščiausiasis hierarchas arkivyskupas Pilypas pasirašė susitarimą dėl Eritrėjos Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrimo (1998 Sinutijas III įšventino Pilypą pirmuoju šios Bažnyčios patriarchu); pripažinta Koptų Stačiatikių Bažnyčios garbės viršenybė virš visų senovės Rytų krikščionių, nepripažinusių Chalkedono susirinkimo (451).
Koptų Stačiatikių Bažnyčia yra Pasaulinės Bažnyčių Tarybos narė (nuo 1954), plėtoja ryšius su kitomis Rytų Bažnyčiomis (nuo 1964), Katalikų Bažnyčia (Koptų Stačiatikių Bažnyčios stebėtojai dalyvavo Vatikano II susirinkime 1963–65; Sinutijas III ir Paulius VI 1973 paskelbė Bendrąją deklaraciją, veikia jungtinė Koptų ir katalikų komisija ir kita). Nuo Koptų Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrę ir uniją su Roma sudarę tikintieji priklauso Katalikų Bažnyčios Aleksandrijos koptų patriarchatui.
2919