Kordiljèros (isp. ir angl. Cordilleras), Šiáurės Amèrikos Kordiljèros, kalnų sistema, einanti išilgai Šiaurės Amerikos vakarinių ir Centrinės Amerikos pietvakarinių krantų – Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje ir Centrinės Amerikos valstybėse. Ilgis 8400 km, didžiausias plotis apie 1600 km, didžiausias aukštis 6190 m (Denali kalnas).
Kordiljerų orografinė schema
Reljefas
Beveik visa Kordiljerų sistema susideda iš 3 skirtingų išilginių orografinių juostų (orografinė schema): rytinės, arba Uolinių kalnų, vakarinės, arba Ramiojo vandenyno, ir tarp jų esančios vidinės.
Rytų juostos pagrindinė kalnų sistema yra Uoliniai kalnai (ilgis apie 3200 km, didžiausias aukštis 4399 m – Elberto kalnas Sawatcho kalnagūbryje). Į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo jų yra Mackenzie, Richardsono kalnai, Brookso kalnagūbris, į pietus – Rytų Sierra Madrės kalnai.
Vakarų juostą (dar vadinamą Ramiojo vandenyno Kordiljeromis) sudaro dvi kalnų eilės: rytinė ir vakarinė. Rytinėje eilėje yra Kordiljerų aukščiausi kalnagūbriai: Aliaskos kalnagūbris (aukščiausias Denali kalnas, 6190 m), Wrangelio kalnai (Blackburno kalnas, 5036 m), Šventojo Elijo kalnai (Logano kalnas, 5951 m), Pakrantės kalnai (Waddingtono kalnas, 3994 m), Kaskadiniai kalnai (Rainiero kalnas, 4392 m). Jų tęsinį į pietus sudaro izoliuoti Kalifornijos valstijos pietinės dalies ir Kalifornijos pusiasalio kalnų masyvai. Aukščiausios viršūnės – užgesę ir veikiantys ugnikalniai. Vakarų eilės kalnai: Aleutų kalnagūbris, Kodiako salos ir Afognako salos kalnagūbriai, Kenai kalnagūbris, Chugacho kalnai, Aleksandro salyno, Karalienės Karolinos salų ir Vancouverio salos kalnai; ši kalnų eilė toliau į pietus tęsiasi palei vandenyno krantus ir sudaro Pakrantės kalnagūbrius.
Bighorno kalnagūbris
Kordiljerų vakarinės juostos kalnų rytinę eilę nuo vakarinės skiria išilginis tektoninis slėnis (Pugeto įlanka, Kalifornijos slėnis, Imperialio slėnio depresija, Kalifornijos įlanka).
Monumento slėnis
Kordiljerų vidinę juostą sudaro 1200–3000 m aukščio tarpukalnių plynaukštės (Jukono plokščiakalnis, Fraserio plynaukštė, Kolumbijos plynaukštė, Kolorado plynaukštė, Didysis Baseinas), suskaidytos gilių slėnių (Didysis kanjonas), sprūdinių kalnagūbrių; pietuose yra Meksikos kalnynas. Aukščiausia jo dalis yra Vulkaninė Kordiljera (didžiausias aukštis 5700 m, Orizabos ugnikalnis); kalnyno rytuose yra Rytų Sierra Madrės kalnagūbris (aukščiausias – Peña Nevados kalnas, 4054 m), vakaruose – Vakarų Sierra Madrės (Cerro Agua Calientės kalnas, 3315 m). Į pietus nuo Vulkaninės Kordiljeros yra Balsaso tektoninė įduba, kuri skiria Meksikos kalnyną nuo Pietų Sierra Madrės kalnagūbrio (Tajumulco ugnikalnis, 4220 m, Tacaná, 4117 m), ištįsusio palei Ramiojo vandenyno krantus iki Tehuantepeco sąsmaukos.
Centrinės Amerikos Kordiljeros išsiskaidžiusios į keletą kalnagūbrių, ištįsusių palei Ramiojo vandenyno krantus (Sierra Madre de Chiapaso kalnagūbris, Talamancos Kordiljera). Daug užgesusių ir veikiančių ugnikalnių (Talamanca, Fuego ugnikalnis, Izalco ugnikalnis, Irazú ugnikalnis, Chirripó Grandės kalnas, Chiriquí ugnikalnis). Viena Kordiljerų šaka eina į rytus nuo Centrinės Amerikos, per Didžiųjų ir Mažųjų Antilų salas; didžiausias aukštis 3175 m (Duarte’s viršūnė Haičio saloje).
Geologinė sandara
Kordiljerų rytinei juostai būdinga upių slėnių suskaidyti skliautiniai masyvai, trumpi antiklininiai kalnagūbriai, vakarinei juostai – ilgi antiklininiai kalnagūbriai, batolitai, vulkaniniai kalnagūbriai. Kordiljerų šiaurėje (į šiaurę nuo 44° šiaurės platumos) vyrauja glacialinės reljefo formos, piečiau – termokarstinės, erozinės, dykumose – denudacinės, eolinės. Uoliniuose ir Rytų Sierra Madrės kalnuose daug karstinio reljefo formų, urvų (Lechuguillos urvynas, Huautlos, Chevės, Xibalbos, El Sótano, kiti).
Kordiljeros susidarė dėl procesų, vykusių Šiaurės Amerikos ir Ramiojo vandenyno litosferos plokščių subdukcijos zonoje. Pagrindiniai tektoniniai judesiai vyko nuo vėlyvosios kreidos iki kvartero. Mezozojuje, per laramiškąją kalnodarą, susidarė Kordiljerų rytiniai ir centriniai kalnagūbriai. Ramiojo vandenyno Kordiljerų juostoje sedimentaciniai ir tektoniniai procesai vyko per visą kainozojų ir tebevyksta. Dažni žemės drebėjimai, smarkūs ugnikalnių (El Chichóno ugnikalnis, Saint Helenso, Katmai) išsiveržimai. Kalifornijoje esanti Kordiljerų dalis – vienas seismiškiausių pasaulio regionų; tai susiję su tektoniniais judesiais ties San Andreaso lūžiu. Dabartinį Kordiljerų reljefą sukūrė neogeno–kvartero tektoninės deformacijos ir vulkanizmas. Naudingosios iškasenos: auksas, sidabras, švinas, cinkas, antimonitas, gyvsidabris.
Klimatas
Kordiljeros ištįsusios per visas Šiaurės Amerikos klimato juostas, išskyrus ekvatorinę. Sausio žemiausia vidutinė temperatūra (apie –30 °C) yra Jukono plynaukštėje, liepos aukščiausia (32 °C) – prie Kolorado žemupio; absoliutusis maksimumas (56,7 °C) užregistruotas Mirties slėnyje (Didysis Baseinas). Į šiaurę nuo Šiaurės atogrąžos esančių kalnų šlaituose, atkreiptuose į Ramųjį vandenyną, kritulių iškrinta nuo 1500 iki 3000–4000 mm, per metus, daugiausia rudenį ir žiemą; pavėjiniuose šlaituose ir įdubose kritulių 200–400 mm, daugiausia vasarą.
Subpoliarinių platumų kalnuose kritulių 100–300 mm, vidutinių platumų – iki 500 mm. Į pietus nuo Šiaurės atogrąžos rytiniuose šlaituose kritulių 750–2000 mm, Meksikos kalnyno šiaurėje 250–500 mm, pietuose 500–1000 mm, pietryčiuose ir Centrinės Amerikos Kordiljerų rytuose 1000–3000 milimetrų. Sniego ribos aukštis Kordiljerų šiaurės vakaruose (Aliaskos pietinės dalies ir Pakrantės kalnuose) 300–450 m, kai kur ji nusileidžia iki jūros lygio; ledlaukiai ir ledynai čia užima didžiulius plotus, daugelyje vietų leidžiasi į vandenyną (Malaspinos ledynas). Ledlaukių yra ir Uoliniuose kalnuose (Kolumbijos ledlaukis). Į pietus nuo 50 ° šiaurės platumos ledynų yra tik aukščiausiose Kaskadinių, Uolinių, Sierra Nevados kalnų dalyse.
Kolorado upė netoli Navajo Bridge’o
Hidrologinės sąlygos
Daugelis upių prasideda Uoliniuose kalnuose. Fraseris, Kolumbija, Koloradas teka į Ramųjį vandenyną pralaužtiniais slėniais prasigraužę per Ramiojo vandenyno Kordiljeras, Jukonas, Misūris, Saskatchewanas teka per Kordiljerų rytinę juostą. Tarp Uolinių kalnų ir Sierra Nevados, t. p. Meksikos kalnuose yra nenuotakių sričių (Didysis Baseinas), kuriose trumpalaikės upės nuo kalnų teka į druskingus ežerus (didžiausias – Didysis Druskos ežeras). Kordiljerų šiaurėje yra ledyninių, tektoninių ir patvenktinių ežerų.
Dirvožemiai ir augalija
Kordiljerų kalnų dirvožemiai: jauražemiai, rudžemiai, kalkžemiai, išplautžemiai; tarpukalnių įdubose – derlingi juosvažemiai, dykumose ir pusdykumėse – kalciažemiai, akmeningi kalkžemiai. Nuo 61 ° iki 42 ° šiaurės platumos kalnuose auga spygliuočių miškai (didžiosios pocūgės, Engelmano ir sitkinės eglės, kanadinės cūgos, tujos, subalpiniai kėniai, sausesnėse srityse – pušys), piečiau – kalnų paatogrąžių miškai (pušys, sekvojos), visžalių medžių ir krūmų sąžalynai, vidinėse plynaukštėse – stepių, pusdykumių, dykumų augalija, Centrinėje Amerikoje – drėgnieji atogrąžų miškai.
Aplinkos apsauga
Capitol Reefo nacionalinis parkas Uoliniuose kalnuose
Daug nacionalinių parkų (Katmai nacionalinis parkas ir rezervatas, Denali nacionalinis parkas ir draustinis, Jasperio nacionalinis parkas, Kootenay nacionalinis parkas, Yoho nacionalinis parkas, Banffo nacionalinis parkas, Yellowstone’o nacionalinis parkas, Didžiojo Kanjono, Rainiero, Yosemite’io nacionalinis parkas, Sekvojų, Carlsbado urvų nacionalinis parkas ir kiti).
Yellowstone’o kanjonas ir Žemutinis krioklys
Grand Tetono nacionalinis parkas