Korjos kãras, Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (Šiaurės Korėjos) ir Kinijos Liaudies Respublikos karas su Korėjos Respublikos (Pietų Korėjos), Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bei Jungtinių Tautų karinėmis pajėgomis 1950–53.
Karo priežastys ir pradžia
1948 susikūrusių dviejų Korėjos valstybių (Korėjos Respublikos ir Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos) santykiai dėl kitokio požiūrio į šalies suvienijimą vis blogėjo. Šiaurės Korėja, SSRS remiama, ryžosi užimti Pietų Korėją. 1950 06 25 jos kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją, kuri karui nebuvo pasirengusi, nes JAV, nenorėdamos didinti įtampos Korėjos pusiasalyje, jos gynybinio pajėgumo nestiprino. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, gavusi Korėjos Respublikos prašymą, paragino organizacijos nares padėti jai atremti agresiją. SSRS, protestuodama prieš JAV nenorą Saugumo Taryboje Kinijai skirtą vietą užleisti Kinijos Liaudies Respublikai, nuo 1950 01 šios institucijos veikloje nedalyvavo ir jos sprendimo negalėjo vetuoti.
Jungtinių Tautų pajėgos išsilaipina Inčchone (1950 09 15)
Jungtinių Tautų veiksmai
1950 06 27 prezidentas H. S. Trumanas įsakė JAV karinėms pajėgoms paremti Korėjos Respubliką. Karinių jėgų padėti jai atsiuntė ir kitos Jungtinių Tautų narės. Jungtinių karinių pajėgų vadu buvo paskirtas amerikiečių generolas D. MacArthuras. Iki to laiko Šiaurės Korėjos kariuomenė užėmė didžiąją Pietų Korėjos dalį (ir Seulą). Jungtinių Tautų karinės pajėgos jos puolimą sustabdė prie Pusano miesto (Korėjos Respublikos pietuose). 1950 09 15 Jungtinių Tautų karinės pajėgos išsilaipino Inčchone ir, grasindamos išeiti į Šiaurės Korėjos karinių pajėgų užnugarį, privertė jas trauktis iš Pietų Korėjos. 10 26 Jungtinių Tautų karinės pajėgos kai kuriose vietose pasiekė Kinijos pasienį.
Vonsano bombardavimas (1951 09)
Šiaurės Korėjos karinės pajėgos buvo sumuštos. Kinija jai padėti pasiuntė savo karines pajėgas. 11 26 Šiaurės Korėja ir Kinija pradėjo kontrpuolimą, vėl užėmė Seulą ir pasislinko apie 100 km piečiau 38‑osios lygiagretės (siena tarp abiejų Korėjos valstybių iki karo).
1951 01 frontas stabilizavosi. 1951 pradžioje Jungtinių Tautų karinės pajėgos pamažu vėl atstūmė Kinijos ir Šiaurės Korėjos karinius junginius šiauriau 38‑osios lygiagretės. 1951 02 Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė Kiniją kaip agresorę.
Karo veiksmų pabaiga
Jungtinių Amerikos Valstijų bombonešiai F‑84 Thunderjet skrenda į misiją (1951–53)
JAV vyriausybė, nenorėdama toliau plėsti konflikto (Jungtinių Tautų karinių pajėgų puolimas iki Kinijos sienos būtų sukėlęs tiesioginį Kinijos įsikišimą į karą), įsakė sustabdyti puolimą. D. MacArthuras savavališkai įsakė tęsti puolimą, t. p. pradėti oro antpuolius prieš Kinijos karines bazes Mandžiūrijoje. 1951 04 11 JAV vyriausybė atleido D. MacArthurą iš pareigų. 1951 07 Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja pradėjo derybas, kurios truko dvejus metus. 1953 07 27 buvo pasirašyta paliaubų sutartis (taikos sutartis ir 21 a. pradžioje dar nepasirašyta). Fronto linija, ėjusi šiauriau 38‑osios lygiagretės, tapo faktine Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos ir Korėjos Respublikos siena.
Karo padariniai ir reikšmė
Korėjos karas buvo vienas didžiausių 20 a. karų po Antrojo pasaulinio karo; per jį žuvo apie 40 000 Jungtinių Tautų karių (apie 37 000 – JAV) ir apie 0,5 mln. Kinijos karių; žuvo arba dingo be žinios daugiau kaip 2 mln. korėjiečių (dauguma civilių). Karas, iš pat pradžių virtęs tarptautiniu, grėsė išsiplėsti į Trečiąjį pasaulinį karą, bet SSRS nesiryžo tiesiogiai į jį įsikišti, o JAV, atleisdamos D. MacArthurą, leido suprasti, kad nenori tiesioginio karo su Kinija.
JAV įsikišimas į Korėjos karą parodė jų ryžtą stabdyti komunizmo plitimą ne tik Vakarų Europoje, bet ir visame pasaulyje.
D. Rees Korea. The Limited War New York 1964; C. Berger The Korea Knot, a Military‑Political History Philadelphia 1965.