kòsmas (gr. kosmos – pasaulio tvarka, grožis) senovės graikų filosofijos terminas, reiškiantis pasaulio tvarką, jo grožį, taip pat patį pasaulį kaip tvarkingą ir gražią esinių visumą. Kasdienėje kalboje kosmas reiškė tvarką, struktūrinę sanklodą, politinę santvarką, visuomenės santarvę, pilietinį paklusnumą, rikiuotę, karinę discipliną, puošmeną ir kita. Filosofinį terminą vartojo Anaksimandras Miletietis, Anaksagoras Klazomenietis, Filolajas Krotonietis, Herakleitas, Parmenidas, Empedoklis, Demokritas ir kiti. Herakleitas teigė, kad kosmas – dailios pasaulio tvarkos – nesukūrė nei dievai, nei žmonės. Termino abstrakti reikšmė, reiškianti pasaulio tvarką, manoma, buvo pirmesnė, bet ją pamažu pakeitė konkretesnė kosmologinė reikšmė, nusakanti kosmą kaip tvarkingą pasaulį. Ilgainiui kosmas virto dangaus (gr. ouranos) sinonimu.
708