kosminis skriejimas

kòsminis skriejmas, erdvėlaivio judėjimas erdvėje didesniame kaip 100 km aukštyje virš Žemės. Skiriami 3 kosminio skriejimo tarpsniai: aktyvusis, pasyvusis ir leidimosi. Aktyviuoju tarpsniu startavęs nuo Žemės paviršiaus erdvėlaivis įgreitinamas nešančiąja raketa ir iškeliamas į tam tikrą erdvės tašką, kuriame jis įgauna reikiamą orientaciją, kryptį, greitį ir pradeda skrieti apskaičiuota trajektorija. Esant daugiapakopei raketai galimi keli aktyvieji tarpsniai, kurių trukmė priklauso nuo viso erdvėlaivio ir kiekvienos pakopos. Erdvėlaivio greitis veikiant varikliui didėja. Tolesnis kosminis skriejimas neveikiant varikliams vadinamas pasyviuoju, kuris pagal skriejimo trajektoriją būna geocentrinis (aplink Žemę), heliocentrinis (aplink Saulę), selenocentrinis (aplink Mėnulį), planetocentrinis (aplink planetas), tarpplanetinis. Kai erdvėlaivis viršija pirmąjį kosminį greitį ir greitis toliau didėja, geocentrinės trajektorijos elipsė, kurios viename židinyje Žemė, tampa labiau ištęsta. Pasiekus antrąjį kosminį greitį erdvėlaivis palieka Žemę (ar kitą planetą), skrenda kitos planetos (tarpplanetinis kosminis skriejimas) link, kad ją praskrietų arba įskrietų į planetocentrinę orbitą, arba nusileistų planetoje. Keičiant skridimo kryptį svarbu išnaudoti artimiausios planetos gravitacinę trauką. Erdvėlaivio kosminio skriejimo krypties pokytis priklauso nuo erdvėlaivio greičio ir jo nuotolio iki planetos pralekiant ją: pokytis tuo didesnis, kuo erdvėlaivio greitis mažesnis ir kuo arčiau planetos jis pralekia. Norint įskrieti į planetos planetocentrinę orbitą erdvėlaivio greitį reikia mažinti iki pirmojo kosminio greičio. Norint pasiekti planetą mažiausiomis energijos sąnaudomis erdvėlaivis turi skrieti elipsine orbita, kurios perihelio židinyje yra Žemė (ją paliekant ar praskrendant), o afelio židinyje – norima planeta. Per pasyvųjį kosminio skriejimo tarpsnį erdvėlaivį veikia traukos jėga ir elektrinės bei magnetinės to dangaus kūno, kurio sferoje jis skrieja, t. p. Saulės, kitų dangaus kūnų trauka. Tolimo skrydžio metu keičiamasi informacija tarp Žemės skrydžio valdymo centro ir erdvėlaivio: tikslinama skriejimo trajektorija, padarytos fotonuotraukos perduodamos į Žemę, t. p. perduodami telemetriniai duomenys. Leidimosi tarpsniu įjungiami ir išjungiami stabdymo varikliai, erdvėlaivis manevruoja, kad galėtų nusileisti į Žemę arba kitą kosminį kūną, įskrieti į dirbtinio palydovo orbitą, prisijungti prie kosminės stoties, praskrieti pro kosminį kūną tam tikru iš anksto apskaičiuotu nuotoliu.