kosmològija (kosmo(sas) + gr. logos – mokslas), naujųjų amžių metafizikos disciplina, filosofijos principais aiškinanti pasaulį kaip visumą ir bendriausius jo požymius. Susiklostė 18 amžiuje astronomijos ir filosofijos sandūroje. Filosofinės kosmologijos, vadintos bendrąja kosmologija, statusą nusakė Chr. Wolffas veikale Bendroji kosmologija (Cosmologia generalis 1737) astronomijos ir fizikos duomenis pateikdamas kaip filosofinės kosmologijos teiginių pavyzdžius. Kosmologija nagrinėjo Visatos kilmės, jos amžiaus, pasaulio reiškinių visuotinio sąryšio, pasaulio tobulumo, tvarkos, natūralumo ir antnatūralių veiksnių, begalybės, galimų pasaulių ir kitas problemas. Jų dalį kosmologija perėmė iš vidurinių amžių gamtos filosofijos, bet aiškino moderniai. Katalikiškuose ir protestantiškuose universitetuose kosmologija buvo priklausoma nuo teologijos, todėl metafizinis optimizmas – egzistuojantis pasaulis esąs geriausias iš visų galimų pasaulių – nebuvo pripažintas. Pasaulio tobulumo aiškinimo nepagrįstumą paskelbė Šviečiamasis amžius. Kosmologijos svarbiausias laimėjimas – pasaulio reiškinių visuotinio sąryšio įrodymas. 17 amžiaus gamtotyroje įtvirtintas geometrizuotos mechanikos modelis šio sąryšio neleido atrasti. G. W. Leibnizas reiškinių visuotinį sąryšį pateikė kaip pasaulio visuotinio determinizmo išraišką. Kosmologija liko filosofijos disciplina 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus neoscholastikoje, jos problematika aiškinta ir gamtos filosofijoje. Lietuvoje kosmologija, kaip metafizikos disciplina, nuo 18 amžiaus vidurio dėstyta Vilniaus universitete, kolegijose ir vienuolynų mokyklose.
L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai–Renesansas–Naujieji amžiai Vilnius 2004; B. Kanitcheider Kosmologie: Geschichte und Systematik in philosophischer Perspektive Leipzig 1984.
314