kovos kirvis

Nortikių tipo baltiškasis kovos kirvis (12–9 a. pr. Kr.; Lietuvos nacionalinis muziejus)

kovõs kivis, ginklas. Ankstyviausi kovos kirviai buvo akmeniniai. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europoje plito vadinamieji laiviniai kovos kirviai, siejami su virvelinės keramikos kultūra. Nuo pirmųjų amžių baltų kraštuose imta naudoti metalinius kovos kirvius. Iš pradžių kovose naudoti žalvariniai įmoviniai kirveliai ir kirviai (Nortikių tipo, kartais vadinami baltiškaisiais kovos kirviais) su skyle kotui. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pradėjo plisti geležiniai įmoviniai ir pentiniai siauraašmeniai kirviai, iš pradžių naudoti kaip ginklas, išplitus geležies gavybai – ir kaip darbo įrankis. 5–6 a. pradėta kalti pentinius ornamentuotus ir su atsparnėlėmis siauraašmenius kirvius, naudojamus tik kovai.

Ornamentuoti kovos kirviai buvo 18–23 cm ilgio su 6–7,3 cm pločio ašmenimis, jų pentis apvali, pailginta į abi puses. Kovos kirviai su atsparnėlėmis (smailiomis iškyšomis abipus kirvakočio) buvo 17–19 cm ilgio, 6–7,5 cm pločio ašmenimis. Jų pentis sunki. Ornamentuotų kovos kirvių rasta Rytų Lietuvos pilkapiuose, su atsparnėlėmis – Rytų Lietuvos (5 a. pabaiga–9 a.), Latgalos (9 a.), Padauguvio (6–7 a.), Suomijos (6–7 a.), Aukštutinės Padnieprės ir Pavolgio (10–12 a.), Lenkijos (8–10 a.) archeologiniuose paminkluose. Lietuvoje 10 a. pradėti kalti lengvi, dažniausiai ornamentuoti, plačiaašmeniai, vėduokliniais ašmenimis kovos kirviai. Jie turėjo ilgą ir ploną kotą; nuo 16 a. juos pakeitė alebardos.