Krasnojarsk (Красноярск, Krasnojárskas), miestas Rusijoje, Vidurio Sibiro pietuose, į rytus nuo Novosibirsko, abipus Jenisiejaus upės; krašto centras. 927 200 gyventojų (2020; aglomeracijoje 1,01 mln. gyventojų).
Per miestą eina Transsibiro geležinkelis ir Maskvos–Vladivostoko automobilių magistralės. Oro uostas. Juodoji ir spalvotoji metalurgija, laivų statyba, ekskavatorių, miškavežių, kranų, žemės ūkio mašinų gamyba, metalo apdirbimo, elektrotechnikos, elektronikos, chemijos (sintetinio kaučiuko, padangų, biocheminių preparatų, gumos), tekstilės, siuvimo, statybinių medžiagų, plaušienos ir popieriaus, medienos apdirbimo, baldų, siuvimo, maisto (mėsos, duonos, konditerijos, alkoholinių gėrimų), karinė (ryšių priemonių, raketų) pramonė. Hidroelektrinė (galia 6000 MW).
Krasnojarsko (1969), žemės ūkio, pedagoginis, technikos, Sibiro technologijos universitetai, Maskvos socialinio universiteto filialas, spalvotųjų metalų ir aukso, architektūros ir statybos, medicinos, Sibiro aerokosminės akademijos, Novosibirsko akademijos vandens transporto fakultetas. Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus mokslo centras, kuriam priklauso fizikos, chemijos ir cheminės technologijos, miško ir medienos institutai, skaičiavimo centrai ir kitos mokslo įstaigos. Menų, komercijos, verslo ir vadybos, socialinių mokslų institutai. Viešpaties Apreiškimo (1804–12), Dievo Motinos Globėjos (1785–95, atstatyta 1977–78) ir kitos cerkvės. Operos ir baleto, dramos, muzikinių komedijų, jaunojo žiūrovo, lėlių teatrai. Filharmonija. Cirkas. Kraštotyros, meno ir kiti muziejai.
Krasnojarsk
Istorija
Krasnojarskas buvo įkurtas 1624; tapo Rusijos kariniu ir administraciniu punktu. Miestu virto 18 a. pabaigoje. 1784 čia įkurta pirmoji Rusijoje apskrities viešoji biblioteka. Nuo 1822 Jenisiejaus gubernijos centras.
19 a. tapo tremties vieta (dekabristų ir kitų). Nuo 19 a. vidurio ir ypač 1895 per Krasnojarską nutiesus Transsibiro geležinkelį pradėjo sparčiau plėstis. Per 1905–07 revoliuciją sukilę gyventojai ir kareiviai Krasnojarską valdė beveik mėnesį (1900 12–1906 01). 1917 11 įsigalėjo sovietų valdžia. 1918 06–1920 01 Krasnojarską buvo užėmę čekoslovakai ir baltagvardiečiai. Nuo 1934 Krasnojarsko krašto centras. Per SSRS–Vokietijos karą (1941–45) į Krasnojarską evakuota daug pramonės įmonių iš SSRS vakarinės dalies. 6 dešimtmetyje Krasnojarskas tapo Rytų Sibiro pramoniniu centru. Mieste pradėjo daugėti gyventojų (1939 – 190 000, 1961 – 468 000, 1979 – 796 000, 1994 – 914 000). Dailininko V. Surikovo gimtinė.
Lietuviai
1952 02 08 ir 1953 02 iš SSRS okupuotos Lietuvos į Krasnojarską atitremta apie 6000 žmonių (dalis jų išvežta į apylinkes). Vėliau atvežta nemažai lietuvių – buvusių politinių kalinių, atlikusių bausmę koncentracijos lageriuose ir kalėjimuose. Po J. Stalino mirties (1953) keli šimtai lietuvių tremtinių atsikėlė į Krasnojarską iš viso Krasnojarsko krašto, daugiausia iš jo šiaurės. Lietuviai dirbo plytinėse (jų buvo trys), cemento fabrike, statybose. Gyveno bendrabučiuose ir barakuose.
Nemažai lietuvių jaunimo mokėsi Krasnojarsko aukštosiose ir specialiosiose mokyklose (miškų technikos, medicinos, pedagogikos, žemės ūkio institutuose, miškų technikume, farmacijos, kūno kultūros mokyklose, buhalterių kursuose). 1953–55 miškų technikume veikė lietuvių tautinių šokių ir dainų būrelis (apie 20 dalyvių, vadovė D. Paruškevičiūtė). Po 1956 dauguma Krasnojarske gyvenusių lietuvių grįžo į Lietuvą. Mirusieji tremtiniai buvo laidojami miesto kapinėse; kai kurių palaikai 1989–90 parvežti į Lietuvą. 1991 Krasnojarske gyveno apie 500 lietuvių (daugiausia sukūrusieji mišrias šeimas).
1077