kraũjo keštas, paprotys, atsiradęs pirminėje visuomenėje kaip atsakas į kitos giminės nario padarytą nusikaltimą, skriaudą ir suteikęs teisę bei įpareigojęs nužudyti kitos giminės narį – atkeršyti už giminaičio nužudymą, įžeidimą, moters pagrobimą. Toks paprotys galėjo turėti ir sakralinę reikšmę. Žmogaus praradimą suvokiant kaip bendruomenės vertybės netektį, kaip materialinę žalą visai giminei, kraujo kerštu buvo siekiama, kad kaltoji pusė patirtų tokį patį nuostolį. Kraujo kerštas buvo ir teisė, ir prievolė, ir ypatinga garbės išraiškos forma, tapusi giminės savisaugos priemone, jos išlikimo sąlyga. Įvairių etnosų kraujo keršto formos įvairios: galėjo būti nužudytas tik kaltininkas arba bet kuris tos pačios lyties jo giminės narys, bet dažniausiai siekta, kad abiejų giminių aukų skaičius būtų vienodas. Neįvykdyta keršto pareiga pereidavo palikuoniams. Kraujo keršto paprotys ar jo reliktų kai kuriose tautose išliko ilgai, nors ankstyvųjų valstybių teisė kraujo kerštą stengėsi riboti: reikalavo viešumo, išankstinio kraujo keršto paskelbimo, teisėjo leidimo (sutikimo); atsižvelgė į nukentėjusiojo lytį, amžių, luomą; sumažino turinčių teisę keršyti ir kuriems leidžiama atkeršyti skaičių. Pasak Petro Dusburgiečio, kraujo keršto papročio laikėsi ir prūsai. Ilgainiui kraujo kerštą imta keisti ankstyvajam feodalizmui būdinga kompozicijų sistema. Kai kuriuose Europos kraštuose – Albanijoje, Serbijoje, Pietų Italijoje, Sardinijoje, Korsikoje (pastarosiose dviejose vadintas vendeta) – kraujo kerštas išliko iki 20 amžiaus, Vidurinėje Azijoje kraujo keršto atvejų pasitaikydavo ir 20 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Šiaurės Kaukaze būna ir 21 amžiaus pradžioje. Lietuvoje kraujo kerštą, manoma, 13 amžiuje pakeitė kompozicijos ir galvinė; tai buvo įteisinta Lietuvos Statuto (1529, 1566, 1588).
1786
vendeta