kredto kooperãcija, kooperacijos rūšis, apimanti smulkiųjų gamintojų ar piliečių susivienijimus, teikiančius jų nariams smulkųjį kreditą. Kredito kooperatyvai dažniausiai suteikia trumpalaikes ir vidutinės trukmės, kartais ilgalaikes paskolas (kooperatinis kreditas), priima mokesčius už suteiktas paslaugas, platina loterijos bilietus, vykdo atsiskaitymus už pateiktą produkciją pagal sutartis ir kita. Lėšos kreditams formuojamos iš kooperatyvo narių pajų bei įmokų ir už suteiktas paskolas gautų palūkanų. Kredito kooperatyvas t. p. gali gauti subsidijų iš valstybės, banko paskolų, būti paremtas labdaringų asmenų ar organizacijų. Kartais skiriami miesto ir kaimo (labiau paplitę, atlieka ir tarpininkavimo funkciją įsigyjant prekes ar net žemę) kredito kooperatyvai.
Kredito kooperacija atsirado Vokietijoje 19 a. viduryje plėtojantis smulkiaprekei gamybai. Veikė kredito kooperatyvai – kooperatiniai liaudies bankai ir taupomosios skolinamosios kasos (1915 jų buvo apie 19 500). Vėliau kredito kooperacija paplito kitose šalyse. Rusijoje 1917 viduryje buvo apie 16 330 kredito kooperatyvų. Kooperatyvai Rusijoje veikė iki 1931 (išskyrus karinio komunizmo laikotarpį, kai kredito kooperacija buvo susiliejusi su vartotojų kooperacija), Bulgarijoje iki 1951, Čekoslovakijoje iki 1952, Kinijoje iki 1959, Mongolijoje iki 1965. 8 dešimtmetyje kredito kooperacija paplito Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse. Nuo 20 a. 9–10 dešimtmečių kredito kooperacija išplėtota Vokietijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (čia kredito kooperatyvai vadinami kredito unijomis), Indijoje (veikia trijų lygių – kaimo, apygardos ir valstijos – kredito kooperatyvai).
LIETUVOJE pirmieji kredito kooperatyvai įsikūrė 1871 Pabiržėje, 1873 Vydžiuose (dabartinė Baltarusija) ir Padubysyje (Šiaulių rajono savivaldybė). Kredito kooperacija daugiausia plito tarp ūkininkų, be to, labiau reiškėsi tarp lenkiškos orientacijos dvarininkų ir žydų kilmės piliečių. Prieš I pasaulinį karą veikė 207 kredito kooperatyvai (vienijo apie 88 900 narių, buvo surinkę 6,3 mln. rublių indėlių, išdavę 6,8 mln. rublių paskolų), Klaipėdos krašte – 47. Per karą kredito kooperacija sunyko. 1919 priimtas Kooperacijos įstatymas, parengti konkrečių kooperatyvų rūšių veiklos pavyzdiniai įstatai. 3 dešimtmetyje išsiskyrė 2 kredito kooperatyvų tipai: žemės ūkio (smulkaus kredito draugijos, valsčių taupomosios skolinamosios kasos ir kiti) ir miesto (daugiausia žydų liaudies bankai, t. p. tarnautojų taupomosios skolinamosios kasos). 1925 veikė 302, 1930 – 209, 1935 – 369, 1937 – 422 (iš jų – 41 Klaipėdos krašte, 17 – Vilniaus krašte), 1939 – 310 (skaičius sumažėjo dėl kooperatyvų jungimosi) kredito kooperatyvų. Kaimo kooperatyvų finansiniais centrais tapo Kooperacijos bankas, Centralinis ūkininkų bankas, miesto kooperatyvų – Centralinis žydų bankas. Trumpalaikėmis paskolomis kredito kooperatyvus rėmė ir Lietuvos bankas. Sovietinė valdžia miesto kooperatyvus nacionalizavo, kaimo – pertvarkė socialistiniais pagrindais ir nuo 1949 pamažu likvidavo. Atkūrus nepriklausomybę kredito kooperacijos veiklą vykdo kredito unijos.
345