krèsai (lenk. kresy), Lenkijos valstybės pakraščių neoficialus pavadinimas.
17–18 a. kresais vadintas Abiejų Tautų Respublikos Lenkijos karalystės pietryčių pasienio ruožas, 19 a. – po padalijimų Rusijos imperijai atitekusios Abiejų Tautų Respublikos pietryčių žemės (vadinamasis Pietvakarių kraštas). Nuo 19 a. antros pusės Vakarų (arba Šiaurės) kresais retkarčiais vadintos Prūsijos valdomos buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos (dažniausia Pamarys ir Silezija).
1919–39 kresų sąvoka išplėsta – apėmė buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ir Galiciją. Kresais paprastai vadintos tuo metu Lenkijos valdomos rytinių ir šiaurės rytinių pakraščių žemės: Vilniaus kraštas, Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina, oficialiai – to meto Vilniaus, Naugarduko, Palenkės, Voluinės, Tarnopolio, Stanisławówo (dabar Ivano-Frankivskas) vaivadijos, dalis Balstogės vaivadijos (oficialiai leidiniuose jos vadintos Rytų žemėmis – Ziemie wschodnie), apytikriai teritorija į rytus nuo Bugo upės. Vilnius ir Lvovas buvo pagrindiniai vadinamųjų kresų miestai.
Greta labiausiai paplitusios kresų, arba Vidinių kresų (Kresy Wewnętrzne), sąvokos atsirado dar Tolimųjų kresų terminas – taip vadintos kadaise Abiejų Tautų Respublikos valdytos Baltarusijos ir Ukrainos žemės, pagal 1921 Rygos taikos sutartį likusios Sovietų Rusijai, nuo 1922 – Sovietų Sąjungai.
1939 Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai, kitos žemės perduotos SSRS. Daug čia gyvenusių lenkų ir sulenkėjusių vietos gyventojų repatrijavo. Daugumos dabartinių lenkų sąmonėje kresai tėra su istorine praeitimi susijusi nostalginio pobūdžio sąvoka.
L: J. Kolbuszewski Kresy Wrocław 1995.
-Vakarų kresai; -Šiaurės kresai; -Vidiniai kresai; -Tolimieji kresai; -Rytų žemės