krikščióniškosios poltinės doktrnos, teologinės doktrinos, krikščionybe grindžiančios valstybės modelį ir jo formavimąsi. Krikščionybė, kaip ir bet kuri kita kolektyviai praktikuojama religija, turi politinę dimensiją. Krikščioniškosios politinės doktrinos nesusijusios su jokia konkrečia valstybės forma, konkretų jų atsiradimą lemia istorinės aplinkybės. Evangelijos patvirtina Jėzų Kristų skyrus tai, kas Cezario, ir tai, kas Dievo. Tai pagrindžia nuomonę, kad Jėzus Kristus skelbė savo mokymą neatsižvelgdamas į politines realijas. Kvietistinis (pasyvus, pagrįstas vien tik malda), indiferentiškas žemiškajai politikai, Kristaus požiūris atmetė valstybės sudievinimą, bet pripažino jos savarankiškumą.
Apaštalas Paulius pateikė normatyvinį požiūrį skelbdamas pareigą paklusti žemiškajai valdžiai (Laiškas romiečiams). Valdovo autoritetą įtvirtina Dievas, o paklusimas dieviškajai Apvaizdai yra prievolė. Šia nuostata vėliau plačiai remtasi aiškinant dieviškąją valdovų prigimtį, o raginimas paklusti esamai socialinei tvarkai parėmė vergijos įteisinimą (Laiškas Filemonui). Politinė potekstė aptinkama ir apokaliptiniuose Naujojo Testamento tekstuose, kurie gali būti traktuojami kaip priešingi Pauliaus pažiūroms. Šie tekstai pateikia radikalią egzistavusių režimų kritiką, bet teigdami teisingą dieviškąjį įsikišimą nekviečia aktyviai priešintis. Biblijoje nenumatyta, kad krikščionys, nuolat būdami religinė mažuma, kada nors įgis politinės galios, todėl nepateikiama kokių nors nuorodų, kaip veikti tokiu atveju.
Kintant krikščionybės situacijai, siekdami atskleisti dorinę valstybės idėją, krikščionių teoretikai (pirmasis jų – Augustinas) nagrinėjo valstybės kilmę, uždavinius ir formas, t. p. ypatingus individo, Bažnyčios ir valstybės santykius. Valstybė, kaip svarbiausias socialinis organizmas, turi sukurti sąlygų visumą, kad pavieniai žmonės, tam tikri socialiniai jų sluoksniai ir visa visuomenė galėtų atsiskleisti. Teokratinė valstybės interpretacija (valstybę grindžia žmogaus prigimtimi, todėl valstybės pradžia laiko Dievą, kaip kūrėją) prieštarauja Šventajam Raštui. Bažnyčia ir valstybė yra savitos ir nepriklausomos viena nuo kitos. Kiekviena savo sferoje yra aukščiausia, bet turi ir ribas. Šventasis Raštas pripažįsta valstybės reikšmę ir vertę, bet kartu pabrėžia jos galimybę išsigimti ir tapti Dievui priešiška jėga.
Yra daug su krikščionybe susijusių politinių judėjimų, kuriuose tam tikri krikščioniškieji principai derinami su tradicinėmis ar naujomis politinėmis doktrinomis. Vadinamoji krikščioniškoji dešinė apima politinius ir religinius judėjimus, pasižyminčius išskirtinai konservatyviomis pažiūromis. 21 a. pradžioje šis apibūdinimas dažniausiai taikomas Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančioms grupėms. Krikščioniškajai dešinei priskirtinas ir vadinamasis krikščioniškasis fašizmas (atsirado 20 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose), atstovaujantis totalitarinei fašistinei politikai. Jo svarbiausias tikslas – sukurti teokratinę fašistinę valstybę. Vadinamoji krikščioniškoji kairė – tai krikščionių, palaikančių socialistinius idealus ir neretai Jėzų Kristų laikančių pirmuoju socialistu, judėjimas. Jam priklauso krikščioniškasis komunizmas – teologinė ir politinė teorija, paremta prielaida, kad Jėzaus Kristaus mokymas kviečia krikščionis remti komunizmą kaip idealią socialinę sistemą, ir pagrįsta kai kuriais Biblijos liudijimais (Apaštalų darbai).
Daugumos šiuolaikinių krikščionių politinius interesus geriausiai atitinka demokratija. Vadinamoji krikščioniškoji demokratija yra politinė ideologija, susiformavusi 19 a. pabaigoje, išėjus popiežiaus Leono XIII enciklikai Rerum Novarum (1891), kurioje Apaštalų Sostas pripažino vargingą darbininkijos padėtį ir pokyčių poreikį reaguojant į socialistines idėjas ir profesinių sąjungų iškilimą. Katalikų bažnyčios pozicija šiuo klausimu toliau plėtojama Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Anno (1931). Dar skiriamas vadinamasis krikščioniškasis anarchizmas, pripažįstantis tik dieviškąjį autoritetą, kuriam atskaitingi krikščionys, neprivalantys besąlygiškai paklusti valstybei ar net Bažnyčiai.
605
krikščioniškasis fašizmas; krikščioniškasis komunizmas; krikščioniškoji demokratija; krikščioniškasis anarchizmas