kriminãlinė literatūrà, viena populiariausių pramoginės literatūros rūšių (daugiausia romanai). Kilusi iš liaudies pasakojimų apie legendinius plėšikus (pvz., Robiną Hudą), literatūriškai apdorotų teismo bylų (D. Defoe Molė Flanders 1722, F. Gayot de Pitavalio Garsios ir įdomios bylos / Causes célèbres et intéressantes 1734, H. Fieldingo Pono Džonatano Vaildo Didžiojo gyvenimas 1743, E. T. A. Hoffmanno Panelė fon Skiuderi 1819). Ilgainiui kriminalinė literatūra įgijo specifinių tik jai būdingų bruožų – siužetą formuoja nusikaltimo ir jo atskleidimo logika, konflikto pagrindas – nusikaltėlio ir nusikaltimo tyrinėtojo tiesioginis susidūrimas bei proto varžybos. Kriminalinės literatūros atmaina – detektyvinė literatūra, kurioje veiksmą plėtoja nusikaltimą tiriantis privatus seklys (detektyvas). Kriminalinė literatūra artima ir kitoms pramoginės literatūros atmainoms (nuotykių literatūrai, pikareskiniam romanui, plėšikų ir siaubo literatūrai), kuriose svarbus siužeto elementas – nusikaltimas ir jo atskleidimas.
Pagrindinė kriminalinio romano tema – nusikaltimo atskleidimas kartu aiškinantis socialines, psichologines, dorovines nusikaltimo priežastis, būdinga įtemptas siužetas, nuosekli veiksmo eiga, tik pabaigoje išaiškėjantys nusikaltėliai ir tikrieji nusikaltimo motyvai. Kriminaliniai romanai būna įvairios apimties ir kompozicijos – nuo daugiatomių ciklų (A. Dumas Grafas Montekristas 1846) iki vieną nusikaltimą vaizduojančių trumpų novelinės struktūros romanų (A. Christie Rytų ekspresas 1934). Kriminaline intriga kartais grindžiami didelės meninės vertės literatūriniai kūriniai, pvz., H. de Balzaco Žmogiškosios komedijos romanai (Tėvas Gorijo 1834–35, Prarastos iliuzijos 1837–43, Kurtizanių spindesys ir skurdas 1837–48), Ch. Dickenso Oliveris Tvistas (1838), F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė (1866), A. Döblino Aleksandro aikštė Berlyne (1929), W. Faulknerio Rugpjūčio šviesa (1932), U. Eco Rožės vardas (1980). 19 a. viduryje išryškėjo kriminalinio romano 2 kryptys. Viena jų, veikiama E. A. Poe detektyvinių novelių ir apysakų, rėmėsi tiksliųjų mokslų metodika (A. C. Doyle’io Baskervilių šuo 1901–02), kitos krypties kriminalinio romano, labiau orientuoto į nuotykinį, pramoginį žanrą, pradininku laikomas E. Sue (romanas Paryžiaus paslaptys 1842–43). Tokie romanai ilgainiui tapo pagrindine masinės, pramoginės literatūros atmaina (pvz., jos klasika 20 a. laikomi G. Simenono kriminaliniai romanai apie policijos komisarą Megrė). 20 a. antros pusės kriminalinį romaną bandyta atnaujinti įvairiais būdais, pvz., tiriant nusikaltimą iš didesnio nuotolio (T. Capote’s romanas Šaltu kruaju 1966), atsisakant įsigalėjusių klišių (P. Handke), kuriant tardymo medžiaga grindžiamas dokumentines istorijas apie nusikaltėlius, kriminalistus, kalėjimo gyvenimą. Masinę amerikiečių kultūrą atspindi J. Ellroy, M. Conelly, H. Cobeno ir kitų autorių kriminaliniai romanai ir trileriai, juose dažniausiai veikia iškrypėliai, sadistai ir nusikaltėliai pamišėliai. Jungtinėse Amerikos Valstijose t. p. kuriami medicinos (R. Cook), teisės (J. Grishamo) trileriai. Europos kriminalinėje literatūroje vis dažniau vaizduojama praeitis – 19 a. Anglijos realijos atsispindi K. Foletto knygose, carinės Rusijos gyvenimą tikroviškai imituoja populiarių kriminalinių romanų autorius B. Akuninas. Po 1990 atsivėrus Rytų Europos šalių sienoms kriminalinėje literatūroje atsirado naujų temų – imta vaizduoti prostitutes iš buvusių socialistinių šalių (D. Leon romanai) ir įvairių rasių imigrantus (M. V. Montalbano kūriniai). SSRS žlugimas ir jo sukeltas visuomeninis, dorovinis ir kultūrinis lūžis atsispindi rusų kriminaliniuose romanuose (A. Marininos knygos).
Kriminalinė lietuvių literatūra
Lietuvių literatūroje nėra didesnės literatūrinės vertės kriminalinių romanų. Vienu jų pradininkų laikomas J. Pilyponis (romanai Kamera 5 N 1930, Kaukolė žalsvame čemodane 1934), kriminalinės literatūros bruožų turi Jono Marcinkevičiaus romanai. Intensyviau kriminaliniai romanai pradėti kurti 20 a. pabaigoje (E. Malūko Kraujo skonis 1992, A. Daškaus Išvirkščioji kasdienybės pusė 1993, Sapieginės vilkas 1997, Pakeliui į Amsterdamą 1999, J. Šikšnelio apysakų rinkinys Nuogas lietaus nebijo 1992, ir kiti).
293