kriminalstika (lot. criminalis – nusikalstamas), tarpdisciplininis mokslas apie nusikalstamą veiką, jos požymius ir tų veikų aiškinimą, tyrimą bei užkardymą įgyvendinant teisės aktuose nustatytas valstybės funkcijas.
Struktūra
Yra 4 pagrindinės kriminalistikos struktūros dalys: metodologija, technika, taktika ir metodika. Kriminalistikos metodologiją sudaro specialių teorijų, teorinių koncepcijų, kategorijų, sąvokų, apibrėžimų, terminų, principų, metodų, uždavinių sistema. Kriminalistikos technika – teorinių teiginių ir jais pagrįstų techninių būdų bei priemonių, taikomų reikšmingai tiriamojo įvykio informacijai surasti, įtvirtinti, paimti ir ištirti bei kitiems nusikaltimų tyrimo ir jų prevencijos uždaviniams spręsti, sistema. Skiriamos šios kriminalistikos technikos šakos: trasologija, ginklotyra, raštotyra, dokumentotyra, fonoskopija, odorologija ir kitos. Kriminalistikos taktika – savarankiška kriminalistikos mokslo dalis, tirianti ir rengianti racionalius ikiteisminio bei teisminio tyrimo organizavimo, planavimo ir jų efektyvių veiksmų atlikimo taktinius būdus bei rekomendacijas. Svarbiausi jos uždaviniai yra rengti specialius tyrimo veiksmų (apžiūros, apklausos ir kitų) atlikimo taktinius būdus ir rekomendacijas. Kriminalistikos, arba nusikaltimų rūšių tyrimo, metodika – moksliškai pagrįsta metodinių rekomendacijų, taktinių būdų ir techninių priemonių, taikomų aiškinant ir tiriant įvairių rūšių nusikaltimus (vagystes, eismo įvykius, smurtinius ir pareiginius nusikaltimus), sistema.
Pagrindiniai kriminalistikos uždaviniai siejami su nusikaltimų tyrimo, aiškinimo ir užkardymo veikla, bet vis dažniau jos metodai ir rekomendacijos taikomos tiriant įvairius objektus ir su nusikalstama veikla nesusijusiose srityse (civiliniu procesu, administracine teisena ir kita).
Atsiradimas ir raida
Kriminalistikos, kaip mokslo, atsiradimą 19 amžiuje lėmė socialiniai pokyčiai, gamtos ir technikos mokslų plėtra. Jos formavimąsi paspartino 18–19 amžiuje prasidėjusi visuotinė migracija, pramonės plėtra, urbanizacija ir kiti veiksniai, sukėlę didelį nusikalstamumą (tarp jų ir organizuotą bei profesionalų), kuriam įveikti senieji metodai nebetiko. Tai lėmė naujų nusikaltimų aiškinimo ir tyrimo metodų bei priemonių paiešką ir mokslo naujovių diegimą į policijos ir kitų teisėsaugos institucijų veiklą. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje W. Herschelio, F. Galtono, Edwardo Henry (visi Didžioji Britanija), Rudolpho Archibaldo Reisso (Vokietija), A. Bertillono, Edmondo Locard’o, L. J. M. Daguerre’o (visi Prancūzija), H. G. A. Grosso (Austrija), Salvatore Ottolengi (Italija), Jevgenijaus Burinskio (Rusija) ir kitų teisės mokslininkų bei praktikų pastangomis susiformavo mokslas, kurį 1897 Hansas Gustavas Adolfas Grossas pasiūlė vadinti kriminalistika. Šis terminas įsitvirtino, nors kai kuriose valstybėse vadinama ir kitaip: Prancūzijoje – mokslinė policija ir techninė policija (police scientique, police technique), Italijoje, be kriminalistikos termino, vartojamas ir policijos technikos terminas (polizia tecnica), anglakalbių valstybių teisinėje literatūroje – teismo mokslas (forensic science), kriminalistikos technika vadinama moksliniu nusikaltimų tyrinėjimu (scientific criminal investigation), teismo chemija (forensic chemistry), nusikaltimų tyrimas (criminal investigation), nusikaltimų išaiškinimas (crime detection) ir kiti.
Kriminalistika Lietuvoje
Lietuvoje 1918–40 kriminalistiką tyrinėjo Petras Gustavas Pamataitis, Augustinas Povilaitis ir kiti. Sovietinės okupacijos metais kriminalistika plėtota kaip taikomoji ir mokslinė disciplina. Pirmąją kriminalistikos disertaciją 1954 apgynė P. V. Danisevičius. Kriminalistikos srityje dirbo Vilniaus universiteto mokslininkai ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai. Atkūrus nepriklausomybę pagrindiniu kriminalistikos mokslo plėtros centru tapo Mykolo Romerio universitetas.
3057