krtinė teòrija, socialinė teorija, kritikuojanti visuomenę ir siekianti jos pokyčių. Skiriasi nuo tradicinės teorijos, kuri siekia visuomenės reiškinius suprasti ar juos aiškinti. Kritinė teorija siejama su Frankfurto mokykla ir Socialinių tyrimų institutu (Institut für Sozialforschung), 1923 įsteigtu Frankfurte prie Maino. Vokiečių intelektualų grupė siekė marksizmo principus peržiūrėti kritiškai pagal pakitusias socialines sąlygas. Buvo orientuojamasi į empirinius, istorinius tyrimus, Europos darbininkų problemas, žurnale Archiv für die Geschichte des Socializmus und der Arbeiterbewegung skelbtas teorinio pobūdžio studijas, plėtojančias ortodoksinę marksizmo kryptį. Kritinės teorijos tyrimų kryptis iš esmės pasikeitė 20 amžiaus 4 dešimtmetyje instituto direktoriumi tapus M. Horkheimeriui. Jis subūrė žymius sociologijos teoretikus – L. Löwenthalį, F. Polocką, E. Frommą, H. Grossmaną ir H. Marcuse. Vėliau prie instituto veiklos prisidėjo T. Adorno, O. Kirchheimeris, F. Neumannas, K. Korschas ir W. Benjaminas. M. Horkheimerio vadovaujami instituto sociologai ir filosofai išplėtojo tarpdalykinę socialinę teoriją, siejamą su praktiniais socialinės tikrovės pertvarkymais. Į tarpdalykinį projektą buvo įtraukti ekonomistai, psichologai, teisininkai, istorikai, sociologai, ypač skatinti literatūros ir muzikos sociologijos tyrimai. Tarpdalykinės socialinės filosofijos paskirtis – tirti visuminį socialinį gyvenimą: valstybės, teisės, ekonomikos, religijos, materialiosios ir dvasinės kultūros problematiką. Daugiausia plėtota klasikinių socialinių teorijų, ypač šiuolaikinės metafizinės ir pozityvistinės filosofijos, kritika. Iš esmės buvo kritikuojamos pozityvistinės mokyklos, kurios primygtinai siekė įteigti supaprastintą mintį, kad pažinimas tėra paprasčiausias socialinių faktų kaupimas ir laipsniškas indukcinis apibendrinimas. Pasak M. Horkheimerio, duotybė nėra dalykas, egzistuojantis už teorijos ir nepriklausomas nuo jos. Socialiniai faktai susiję su koncepcine visuma, į kurią privaloma atsižvelgti formuluojant kiekvieną mokslinį teiginį. Pagal kritinę teoriją, tradicinis mokslas nenurodo dialoginio, dialektinio, negatyviojo mąstymo svarbos, bet telkia dėmesį tik į klasifikavimą; kaip tik todėl kritika laikoma sociologinės veiklos pagrindiniu sandu. Instituto sociologinės veiklos rezultatai 1932–41 buvo skelbiami žurnale Zeitschrift für Sozialforschung. 20 amžiaus 4 dešimtmetyje Vokietijoje įsigalėjus nacių režimui ir sustiprėjus antisemitinėms nuotaikoms, daugelis instituto narių emigravo iš Vokietijos (buvo žydų kilmės). 1933 institutas persikėlė į Ženevą. 1934 M. Horkheimeris emigravo į Niujorką ir 1935 čia atnaujino instituto veiklą, palaikė ryšius su Kolumbijos universitetu. Po Antrojo pasaulinio karo T. Adorno, M. Horkheimeris ir F. Polockas grįžo į Frankfurtą prie Maino ir atkūrė institutą, L. Löwenthalis, H. Marcuse ir kiti instituto nariai liko Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dauguma šiuolaikinės kritinės teorijos šalininkų plėtodami kritinės teorijos gaires vadovaujasi Frankfurto mokyklos antrosios kartos teoretiko J. Habermaso darbais. Pokario laikotarpiu daugiausia kritikuota moderniosios technologijos, vadinamasis formalusis racionalumas. Frankfurto mokyklos sociologų požiūriu, nepaisant tariamo esamos tikrovės racionalumo, modernioji visuomenė, kaip visuma, yra iracionali. Iracionalu yra tai, kad racionali tikrovė pažeidžia ir griauna asmens teises, poreikius ir gebėjimus. H. Marcuse įvardijo alternatyviąsias negatyviojo mąstymo nuostatas, kurios sustiprėjo 20 amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus vadinamųjų naujųjų kairiųjų ir kontrkultūros sąjūdžiui. Kritinė Frankfurto mokyklos teorija, kurdama negatyviojo mąstymo principus, stiprino reflektyviąją sociologiją, ypač savikritišką požiūrį į šiuolaikinę visuomenę ir jos kultūrą. Instituto nariai, nagrinėdami sudėtingus ekonominius, politinius, socialinius ir kultūrinius ryšius, siekė išvengti supaprastinto požiūrio į tikrovę, bet pernelyg mažai dėmesio skyrė lyginamajai analizei. Postmodernizmo sociologija, įvertindama naujas šiuolaikines visuomenės socialines sąlygas, performuluoja kai kuriuos svarbius kritinės teorijos teiginius. Klasikinio kritinės teorijos modelio pagrindu siekiama susieti socialinę teoriją, socialinius tyrimus ir aktyvios, dažniausiai radikalios, politikos projektus, kuriais tiriamos vėlyvosios modernybės sąlygos. Kritinė teorija, sutelkdama dėmesį į moderniosios kultūros kritiką, skatina epistemologines diskusijas, daugelį teorinių problemų glaudžiai siedama su kasdienio gyvenimo aspektais.
L: J. Habermas Modernybės filosofinis diskursas Vilnius 2002; A. Valantiejus Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo Vilnius 2004; D. Kellner Critical Theory, Marxism, and Modernity Cambridge–Baltimore 1989.
1610