Kroãtijos istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Kroatijos teritorijoje senovėje gyveno ilyrų gentys. 1 a. pr. Kr. jos pateko Romos (Panonijos provincija), vėliau Bizantijos valdžion. 6 a. apsigyveno slavai (juos netrukus užvaldė Avarų kaganatas), 7 a. pradžioje – iranėnai, kurie perėmė slavų kalbą, kultūrą. Iš jų, manoma, kilo kroatai (20 a. istoriografijoje vyravo nuostata, kad kroatai buvo viena slavų genčių). 9 a. jie apsikrikštijo. Iš pradžių Kroatija buvo kunigaikštystė, nuo 925 – karalystė (pirmasis karalius Tomislavas valdė iki 928). Kroatija užėmė dalį Dalmatijos (dėl jos vėliau varžėsi su Venecija) ir Bosnijos, o didžiausią galią pasiekė 11 amžiuje. Klestėjimo laikotarpį 1091 nutraukė Vengrijos karaliaus Vladislovo I užkariavimas. Pasibaigus Trpimirovičių dinastijai kroatų didikai Kroatijos valdovais 1102 pripažino Vengrijos Arpadus (sudaryta asmeninė unija).
romėnų amfiteatras Puloje
8 šimtmečius Kroatija buvo susieta su Vengrija, nors išliko atskiras administracinis teritorinis vienetas – ją valdė karaliaus vietininkas banas, Kroatija turėjo savo seimą (Saborą). Pastangos išlaikyti savarankiškumą (ar bent tam tikrą autonomiją) bei teisinius Kroatijos valstybingumo pagrindus buvo svarbiausias šio laikotarpio šalies raidos bruožas, skatinantis kroatų tautinę savimonę. Kroatijos teritorija vis mažėjo: dalį jos užėmė 12 a. nepriklausoma tapusi Bosnija; Dalmatijoje stiprėjo Venecijos įtaka.
Naujieji laikai
15 a. pabaigoje iškilus Osmanų imperijos grėsmei seimas 1527 Kroatijos valdovais išrinko Habsburgus – kroatai įgijo įtakingus sąjungininkus, bet susidūrė su Vienos pastangomis centralizuoti imperiją. 1526–38 dėl Vengrijos sosto kariavo sultono Siuleimano I remiamas Jonas Zapojajis ir Ferdinandas I Habsburgas. Pagal pastarojo 1538 sutartį su sultonu Habsburgams liko dalis Kroatijos, Dalmatijos ir Slavonijos (kaip Vengrijos karalystės dalis).
Pulos uostas (18 a. raižinys)
16 a. pabaigoje Osmanams užvaldžius didumą Balkanų (dalis Kroatijos priklausė 1580 sudarytam Bosnijos pašalikui) Habsburgų valdoma Kroatija sumažėjo iki 16 800 km2 ir buvo vadinama Reliquiae reliquiarum (likučių likučiais). Dėl kroatų didikų ir bajorų nepasitenkinimo Habsburgų absoliutizmu 1670 Kroatijoje kilo nesėkmingas P. Zrinskio ir F. K. Frankopano (Frankopani) sąmokslas. Pagal Austrijos–Turkijos karus baigusią Karlovicų taiką (1699) Kroatija atgavo dalį Slavonijos, Likos ir Sremo, pagal 1718 Požarevaco taiką – likusią Sremo, pagal 1791 Svištovo taiką – likusią Likos dalį. Osmanų imperijos pasienyje Austrija dar 16 a. sukūrė gynybos sistemą, vadinamąjį Karinį pasienį (Vojna kraina). Per karus ši teritorija buvo nusiaubta, kroatams palikus savo žemes karinė valdžia į čia atkėlė daug serbų. 1809–13 Dalmatija ir dalis Kroatijos priklausė Napoleono I sukurtoms Ilyrijos provincijoms. Vėliau Dalmatija atiteko Austrijai ir sudarė (kaip ir Istrija) atskirą administracinį vienetą.
paminklas J. Jelačićiui Zagrebe (1866, skulptorius A. D. Fernhornas; 1947 nugriautas, 1990 atstatytas)
Tuo metu sustiprėjo kroatų tautinė savimonė. 19 a. 4 dešimtmetyje Kroatijoje ėmė plisti ilyrizmas. Jo šalininkai (ilyrininkai) siekė suvienyti kroatų žemes (iš čia kilo trilypės Dalmatijos, Kroatijos ir Slavonijos karalystės pavadinimas), valstybinio kroatų kalbos statuso (tai pasiekta 1847). Per 1848–49 Tautų pavasarį Nacionalinis susirinkimas Zagrebe pritarė Kroatijos nepriklausomybei ir liberalioms visuomeninėms reformoms. Dėl ankstesnės Kroatijos vengrinimo politikos kroatai parėmė Kroatijos ir Slavonijos baną J. Jelačićių (jis dar buvo paskirtas ir Dalmatijos valdytoju bei Karinio pasienio viršininku), kuris Austrijos vyriausybės pusėje kovojo su Vengrijos revoliucija. Unija su Vengrija buvo nutraukta. Pagal 1849 konstituciją Kroatija tapo pavaldi Vienai. 1854 Kroatijos įstaigose įvesta vokiečių kalba. 1867 Habsburgų imperiją pertvarkius į Austriją-Vengriją 1868 buvo atnaujinta Kroatijos ir Vengrijos unija (Dalmatija ir Istrija liko Austrijai).
Naujausieji laikai
Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Austrijai-Vengrijai jos buvusios pietų slavų provincijos 1918 10 29 paskelbė nepriklausomą Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybę. Ji susivienijo su Serbijos karalyste, prie kurios jau anksčiau buvo prisijungusios Juodkalnija ir Vojvodina; taip 1918 12 01 sukurta bendra pietų slavų valstybė Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė, kuri buvo pripažinta Paryžiaus taikos konferencijos. 1929 ji buvo pavadinta Jugoslavija. Kroatai tuo metu ją laikė vykusiu sprendimu: buvo nutraukta ilgai trukusi unija su Vengrija, be to, bijota Italijos teritorinių pretenzijų į Adrijos pakrantę (slapta 1915 Londono sutartimi Italijai, jei ji stos į karą Antantės pusėje, buvo pažadėta didelė dalis Kroatijos pakrantės). Naująją valstybę sudarė skirtingos politinės raidos dalys, jos tautos anksčiau turėjo savo politinių ir teritorinių vienetų, todėl sąjunga buvo galima tik valdant tolerantiškai vyriausybei, kuri pripažintų atskirų dalių autonomiją, bet federacinė valstybė nebuvo sukurta,
Kroatija prarado iki 1918 turėtą autonomiją. Ją atgavo tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse – 1939 buvo sukurta Kroatijos banovina (sudarė buvusios Savos ir Primorjės banovinos bei gretimų banovinų dalys, kuriose vyravo kroatai, iš viso 65 465 km²). Ji apėmė buvusią Kroatiją, Slavoniją (išskyrus Rytų Sremą) ir Dalmatiją (išskyrus Kotoro įlankos regioną) bei dalį Bosnijos ir Hercegovinos. Planuotą Jugoslavijos suskirstymą į 3 federacinius vienetus (Kroatiją, Slovėniją ir Serbiją, kitų tautų savarankiškumas nepripažintas) nutraukė Vokietijos agresija. Jugoslavijai žlugus globojant Ašies valstybėms sukurta marionetinė Nepriklausoma Kroatijos valstybė, kuri apėmė ir visą Bosniją ir Hercegoviną (dalį Kroatijos pakrantės aneksavo Italija, jau nuo 1920 valdžiusi Istriją, dalį Kroatijos salų ir Zadaro miestą, nuo 1924 – Rijeką). Kroatų ustašių režimas išžudė daug čia gyvenančių tautų žmonių.
paminklas ustašių Jasenovaco koncentracijos aukoms (1966, skulptorius B. Bogdanovićius)
Karui pasibaigus Kroatija tapo viena iš šešių kroato J. Tito vadovaujamos komunistinės Jugoslavijos sąjunginių respublikų, jos sienos apytikriai atitiko istorines ribas, nusistovėjusias po karų su Turkija. 1954 išsprendus Triesto klausimą Kroatijai dar atiteko Istrija. Kroatų valstybingumo siekiai neišnyko. 1991 06 25 Kroatija paskelbė nepriklausomybę. Per 1991–95 kroatų ir serbų kovas Kroatiją paliko apie pusę čia gyvenusių serbų. Vidaus politikoje ilgai vyravo Kroatijos demokratinė bendrija (1990–2000 ir 2003–11 – valdančioji), vėliau – Kroatijos socialdemokratų partija. 1991–99 Kroatijos prezidentu buvo F. Tudjmanas, 2000–2010 – Stjepanas Mesićius, 2010–15 Ivo Josipovićius, 2015–20 – Kolinda Grabar-Kitarović. 2016 09, 2020 07 ir 2024 04 parlamento rinkimus vėl laimėjo Kroatijos demokratinė bendrija (atitinkamai 61, 66 ir 61 mandatas iš 161; vyriausybei nuo 2016 vadovauja Andrejus Plenkovićius). 2020 01 prezidentu išrinktas buvęs socialdemokratų vadovas Zoranas Milanovićius. 2020 01–06 Kroatija pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai.
Jungtinių Tautų (1992), Europos Tarybos (1998), NATO (2009), Europos Sąjungos (2013) narė.
L: W. Walkiewicz Jugosławia: Byt wspólny i rozpad Warszawa 2000.
2151
Kroatijos konstitucinė santvarka
Kroatijos partijos ir profsąjungos
Kroatijos ginkluotosios pajėgos